Ilgą laiką maniau, kad jis kaip žmogaus, kaip tėvas neprisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. Nepadarė man jokios įtakos. Nes jo savižudybė tarsi nubraukė viską, ką jis buvo dėl manęs padaręs, ką buvo suteikęs. Aš pykau. Jaučiau didelį skausmą, kad jis mus paliko.

Pirmą žiemą po tėvo mirties mūsų namuose buvo + 9 šilumos. Brolį nuo šalčio buvo išbėrę pūliniais. Bet mes kabinomės į gyvenimą kaip tik išmanydami. Stipriai laikėsi mama. Ji neleido sau palūžti. Bent jau to nerodydavo. Bet aš žinojau, kad jai labai sunku, nes dažnai naktį girdėdavau ją tyliai verkiant kambaryje. Kaip man tai spausdavo širdį... Labiausiai todėl, kad niekuo negalėjau padėti.

Skaudžiausia tai, kad tuo metu mes nesulaukėme nei psichologinės, nei materialinės pagalbos. Mes jos ir patys neprašėme. Mums buvo gėda. Juk mes buvome savižudžio šeima. Todėl patys vieni tyliai kentėjome ir stengėmės grįžti į „senas“ gyvenimo vėžes. Tarsi nieko nebūtų įvykę.

Taigi, gyvendama tokiomis sąlygomis aš pykau ir jaučiau didelę neteisybę, kad turime patys kovoti už savo būvį.

Nubraukiau ir „pamiršau“ viską, ką tėtis dėl manęs darė gera būdamas gyvas. Nugrūdau jį giliai į spintą į – giliausią savo sąmonės kampą. Skaudu prisiminti, kaip tėtis man pirmose klasėse sudėdavo kuprinę į mokyklą, nubraižydavo man penklinę muzikos pamokoms, darydavo kaukes vaidinimams, pindavo kasas. Jis, o ne mama mane mokė skaityti. Po jo savižudybės nenorėjau prisiminti jo rūpesčio manimi, nes man tai buvo per skaudu. Todėl jis vis blanko blanko ir mano atmintyje pasidarė vos matomas ir juntamas. Man reikėjo tėvo, todėl jo vietą užėmiau sau pati. Pati sau tapau autoritetu, pavyzdžiu.

Bet toks gyvenimas, neigimas, blokavimas, ryšio su savimi nebuvimas mane vargino. Lašėjo lašėjo ir mano asmenybėje lyg akmenyje darė randus ir žymes.

Tik pradėjusi dvasinį darbą su savimi, atidariusi visas tas paslėptas apdulkėjusias spintas, kuriose slėpėsi mano praeitis (kurią aš taip profesionaliai neigdavau pati sau) pamačiau tikrąją save. Bet man dar reikėjo ištraukti iš spintos skeletą. Tas skeletas buvo prieš daugelį metų nusižudęs mano tėvas. Būdama suaugusi, dvasiškai stipri ir sąmoninga aš galėjau pažvelgti į tą skeletą ir suvokti, koks jis buvo ir, galbūt, atsakyti į klausimą, kodėl jis taip padarė. Jaučiau, kad man to reikėjo norint vėl užmegzti ryšį su savimi.

Dabar suprantu, kad, greičiausiai, mano tėvas sirgo depresija, kurią vis bandydavo skandinti alkoholyje. Depresija, pasak psichoterapeuto Claude M. Steiner, yra gyvenimo be meilės ir džiaugsmo scenarijaus pasekmė. Turint omenyje mano tėvo biografiją, kad abu jo tėvai buvo alkoholikai, jo gyvenimo scenarijus buvo būtent toks. Alkoholis tik trumpam padėdavo sukurti laimės, nerūpestingumo ir pasitenkinimo gyvenimu iliuziją. Tačiau vidinis skausmas ir tuštuma niekur nedingdavo. Prablaivėjus ir grįžus į realybę kankindavo graužatis ir kaltės jausmas. Tėtis jautėsi nevykęs ir labai kaltas. Juk jis vaikystėje buvo išsiugdęs rūpesčio ir atsakingumo prievolę. Darau prielaidą, kad jis pyko ant savo tėvų už jam suteiktą skausmą.

Pamenu, mama pasakojo, kad tėtis naktimis grieždavo dantimis. Pasak to paties psichoterapeuto C. M. Steiner, taip elgiasi žmonės, jaučiantys didelį užslopintą pyktį. Tėtis užaugo matydamas geriančius tėvus. Kaip vyriausias vaikas šeimoje jis prisiėmė tėvų vaidmenį, rūpinosi jaunesniais broliais. Mama yra užsiminusi, kad jų draugystės pradžioje tėtis labai bijojo mamai prisipažinti, kad jo mama geria. Jis jautė didelę gėdą. Tėtis buvo labai darbštus žmogus, žmonės jį vadino auksarankiu. Tikriausiai nebuvo tokio darbo, kurio jis nepadarytų ar srities, kurioje jis nenusimanytų. Tai buvo meniška, kūrybinga asmenybė, bet kartu ir logiška, kuriai sekėsi tikslieji mokslai, braižyba. Jis pats gamindavo baldus, taisė elektros įrenginius. Iš pasakojimų ir iš savo prisiminimų fragmentų keliu hipotezę, kad tėvas savo darbštumu norėjo būti kitoks nei buvo jo tėvai. Tačiau, kaip tai dažnai būdinga žmonėms, užaugusiems geriančių tėvų šeimose, jis nepasižymėjo stipria valia, dažnai meluodavo, išsisukinėdavo. Užklupus ekonominei krizei neteko darbo. Ėmė daug gerti. Meluodavo sau, mamai, mums, išsisukinėdavo. Greičiausiai ir pats gyveno iliuzijose, apgaudinėjo save.

Manau, kad jis jautė nepakeliamą dvilypumą: viena vertus, alkoholyje jis pats rasdavo neva nusiraminimą ir paguodą, kita vertus, jis niršo ant savęs, kad geria ir yra toks pats kaip jo tėvai – alkoholikas. Jis pyko ant savęs už savo silpnumą. Juk taip jis išdavė pats save.

Man įstrigusi mamos pasakyta fazė – kad tėvas, kai jie dar draugavo, bijojo jai prisipažinti, kad jo motina geria. Tačiau vėliau jis pats pradėjo gerti ir save žaloti. Iki savižudybės porą kartų bandė tai daryti. Tėvas mamai buvo palikęs atsisveikinimo raštelį (...).

Verta paminėti, kad mano mama taip pat buvo užaugusi šeimoje, kurioje gėrė tėvas. Taigi ir ji pati pakartojo vaikystėje matytą šeimos modelį – ištekėjo už išgerti mėgstančio žmogaus, kuris vėliau tapo alkoholiku. Mama yra minėjusi, kad jau tada, kai tėvai draugavo, tėvas buvo patekęs į blaivyklą, nes per daug buvo išgėręs. Bet ji nematė šių ženklų, gal bijojo juos prisipažinti matanti, gal darė įtaką jaunas maksimalizmas, kai manė, kad po vedybų viskas pasikeis.

Mano tėvo pavyzdys atskleidžia baisų iš kartos į kartą perduodamą alkoholizmo būdą. Nors tėvas ir jautėsi kaltas, jį perėmė. Nes tai jam buvo pažįstama, matė pavyzdį. Jis pradėjo gerti sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis, netekęs darbo. Tai jam bent trumpam padėdavo neva užsimiršti.

Tėvas buvo traumuotas žmogus, užaugęs sunkiomis sąlygomis ir matęs abiejų tėvų gėrimą. Bet, matyt, jam kaip suaugusiam alkoholikų vaikui buvo skaudu suvokti ir gyventi su tuo faktu, kad jis pats tapo toks, kaip jo tėvai. Juk jis buvo išsiugdęs neįtikėtinai ryškias alkoholikų vaikams būdingas pareigingumo, darbštumo savybes. Ir staiga, nepaisant jo pastangų, pats tapo toks, kokių nekentė, bijojo ir dėl kokių jautė gėdą. Kai labai aiškiai matau jo savižudybės kontekstą, priežasčių-pasekmių ryšius man lengviau jam atleisti. Lengviau suprasti, koks buvo žmogus. Jo paveikslas ryškėja. Man vis lengviau ir lengviau gyventi.

Visi mes turime vienokių ar kitokių skeletų (nemalonių įvykių, faktų, kuriuos norime „pamiršti“) savo spintoje. Apsimetame, kad jų nėra, jų nematome ir, neva, jie nedaro jokios įtakos mūsų gyvenime. Tačiau jie yra. Savo nebyliu tylėjimu, nemalonia būsena mumyse jie primena apie save. Kad ir kaip baisu, bet tampa lengviau ištraukus tą skeletą ir pasižiūrėjus jam į akis. Nes tik tada jo vietą gali užimti palengvėjimo jausmas, viltis, didesnis sąmoningumas. Kartais reikia tiesiog nebijoti ir padaryti – susidurti akis į akį su savo baime ar trauma.

Apie skaudžių patirčių poveikį asmenybei, savosios tapatybės paieškas kviečiu skaityti tinklaraštyje „Vidinis Sodas“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas Atsako per dvi dienas
„Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com Atsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt Atsako per tris dienas

Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt

Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. 865500775, el. paštu kmd.asoc@gmail.com (teikiama profesionali teisininko,
psichologo pagalbą bei atstovavimas bylose).