Tačiau dabar ne apie mane. Nesu tas žmogus, kuris verktų, kad yra nuskriaustas abiturientas, kurio niekas nemyli, neužjaučia ir nesistengia suprasti kaip jam šiandien sunku. Paklausite kodėl? Nes žinau, ko noriu iš gyvenimo. Žinau, kuo noriu būti ir žinau kaip tai pasiekti. O svarbiausia tai, kad ne mokyklos suolą trinant šis žinojimas atsirado ir joks neišlaikytas ar prasčiau išlaikytas egzaminas nesutrukdys man eiti savų tikslų link.
Tačiau ne vieną tokį gyvenimo prislėgtą abiturientą tenka regėti kasdien. Ir būtent todėl mano mintys šiandien keliauja į naujienų portalus, kad pasiektų bent kelis iš jų. Galbūt tokius, kuriems dar ne viskas prarasta. Mokykloje kiekvieną mielą dieną sutinku beveik 200 tokių ašarojančių aštuoniolikmečių. O bendras vaizdas, patikėkite, kraupokas. Mokykla – blogai, tėvai – blogai, pažymiai – blogai, gyvenimas – nu, gi nors eik ir pasikark (žinoma, juokauju).
O žinote kodėl Jums viskas blogai, abiturientai? Nes negebate atskirti to, kas svarbu Jums patiems ir plėšotės dėl to, ko iš Jūsų reikalauja kažkas kitas. Mielieji, nustokit. Pasižiūrėkit į tai, ko norite patys, ir liaukitės bėgioti pagal mamos, tėčio, mokyklos direktoriaus ar švietimo ministrės dūdelę. Jūs patys esate savo likimo kalviai. Ir jeigu kalsit ne ten, kur traukia širdis, susikalsit ne tai, kuo ateityje didžiuositės.
Taip, švietimo sistema yra supuvusi. Ji burzgia it sugedęs traktorius, spjaudosi varžtais ir leidžia dvokiančius juodų dūmų ratilus. O už to siaubingo agregato vairo sėdi Audronė Pitrėnienė. Žmogus, kurio pavardė daugelio iš Jūsų lūpose jau yra tapusi anekdotu. Ir tai yra pasibaisėtina. Jūs teisūs. Ačiū Dievui atsiranda tokių moksleivių , kurie gilinasi į šias problemas ir stengiasi jas spręsti. Tačiau, mieli abiturientai, tai Jūsų pačių asmeninių problemų šiandien tikrai neišspręs. Mokyklą baigiate po trijų mėnesių ir jau dabar vaikštote perbalę. O reformoms laiko prireiks kiek daugiau, tad kol kas pamąstykite apie save ir perlipkite tuos siaurus rėmus, į kuriuos Jus visi bando sukišti. Perlipkite ir tiesiog nekreipkite į juos dėmesio.
Nehumaniška sistema, į kurią norom nenorom papuola kiekvienas abiturientas tikrai nėra nei pavydėtina, nei kupina pozityvumo. Daugiau nei pusė dienos, praleidžiamos mokykloje, du arba daugiau korepetitorių, namų darbai, kontroliniai, bandomieji egzaminai, kuriais visomis įmanomomis galimybėmis stengiamasi kuo labiau įbauginti, o dar neduok Dieve kažkokia papildoma veikla. Koks to rezultatas? Be abejo, pašliję santykiai su šeimos nariais, draugais, nuolatinis stresas, nemigos naktys, praleistos prie knygų, ir prarasti socialiniai įgūdžiai.
Uždaryti narve su konkuruojančiais bendraamžiais, spaudžiami ne dienomis, o valandomis į blogąją pusę besikeičiančių egzaminų standartų ir prieš akis matydami tris specialybes „su perspektyva“. Tokie tad augate Jūs, dauguma jaunųjų piliečių, turėdami lašą supratimo apie naudingą patirtį, kurios, deja deja, bet prireiks ieškant savosios vietos po saule.
O dabar apgalvokim šiek tiek kitokį scenarijų: truputį mažiau laiko, skiriamo namų darbams, šiek tiek mažiau korepetitorių, bereikšmės panikos dėl egzaminų, na, dar kartas nuo karto išjungiamas feisbuko ir visas tas laikas atiduodamas veiklai, kuria norite užsiimti. Tai, su kuria ateityje planuojate sieti savo gyvenimą. Laikas, paskirtas asmeniniam augimui ir kompetencijų ugdymui. Nemanote, kad verta? Labai klystate. Paleiskite mokyklą su sovietinės sistemos paliktais randais eiti sava vaga, o Jūs keliaukite savąja. Nuo to ir jai ir Jums bus tik geriau.
O kaip mokymosi spragos, kaip gi aš be korepetitorių pasiruošiu egzaminams, kaip juos išlaikysiu 100-tukui, paklausite. Atsiprašau, rengiatės praryti vadovėlį? O, tiesiog puiku. Tai kol dar juo neužspringote, gal galite pasakyti ką Jums tas 100-tukas duos? Išdidžiai laikydami jį rankose keliausite į universitetą, o vėliau pas darbdavį, kuris, žvelgdamas į jį, gardžiai kvatosis, kad baigėte mokyklą 100-tukais ir prašotės į kasininko poziciją? O šventas naivume. Na, gal tai dar nėra pats blogiausias scenarijus. Blogiau yra tada, kai turėdami tuos 100-tukus kišenėje elementariai nežinote, ko norite ,ir blaškotės tarp pasirinkimų, nes vienintelės Jūsų žinios yra iškaltas vadovėlis, kuriame, deja, neparašyta, kuriuo keliu pasukti.
Pamirškite tuos idealistiškus penktoko svaičiojimus apie gerų pažymių, universiteto diplomo ir aukštų pareigų sąsają. Pamirškit iliuziją, kad geri pažymiai yra ir geros ateities garantas. Eikit ir kurkitės sau ateitį čia ir dabar, o ne sėdėdami prie knygų laukite kol atgyvenusi švietimo sistema išpildys Jūsų svajones. Nes to paprasčiausiai nebus.
Ugnė Vedeikaitė, Kauno miesto Švietimo tarybos narė ir ilgametė jaunimo nevyriausybinių organizacijų savanorė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: