Atrodo, kad visi tie jaunuoliai kaip susitarę rėkia tą pačią dainą: jų nesupranta tėvai, mokykla pasenusi, vyresnė karta daro brutalią klaidą, auklėdama jaunuosius, tokioje sistemoje auginami bestuburiai ir t.t. Neslėpsiu – esu trečios gimnazijos klasės moksleivis iš provincijos pietų Lietuvoje. Kreipiuosi į jus, skaitytojus, norėdamas parodyti, kad ne visas jaunimas yra tokie apsisnarglėję rėksniai, kurie kaltina visus kitus, išskyrus save.
Aptarsiu tris dažniausiai pasitaikančius verkšlenimus.
Pirmasis – tėvai mūsų nesupranta.
Gerbiamieji, jeigu „nesupranta“ reiškia „neleidžia daryti absoliučiai visko, ko tik užsimanau“, tada taip, jūsų teiginys teisingas. Neduok Dieve, bus pažeista tavo teisė ir laisvė nešioti džinsus, nusmukusius tau iki užpakalio apačios, vien tam, kad atrodytum „Swag“. Na taip, suprantu, tau paauglystė, privalai atrodyti kaip neišsivystęs gibonas. Vis dėlto, nepamirškit, iš kieno kišenės gyvenat visažiniai moksleiviai (atsiprašau visų save išsilaikančių moksleivių), nes mano nuomone, kepurės su snapeliu už 120 eurų ir užrašu „Obey“ nusipirkimas ir nešiojimas (juo labiau žiemą, kas žiemą nešioja tokias kepures?) parodo ne tavo stiliaus lygį, o tavo buvimo asilu parametrus.
Tėvai neleidžia į vakarėlį? Tikriausiai žino, kad grįši 4 val. ryto raudonomis akimis ir miegosi apsikabinęs klozetą, visa laimė jei dar ne su peiliu inkstuose, nes tau šešiolika ir tu „erelis“, privalai parodyti savo „modžo“ eidamas per miestą vidury nakties. Jaunimėli, draudimai turi tikslus, mūsų tėvai, būdami jauni, irgi kvailiojo, bet suprato, kad daro nesąmones ir nori savo patirtį perduoti mums. Todėl sakyti, kad mes esame nesuprasti, yra visiškas absurdas. Mus supranta itin puikiai, dėl to ir draudžia vieną ar kitą elgesį – nes žino, kokios pasekmės, jeigu suklysim. Nesakau, kad negalima linksmintis, draugų kompanija svarbi – švęsk, kvailiok eksperimentuok, tačiau daryk viską taip, kad tėvams nuo to neslinktų plaukai. Nepamiršk, kad tą stogą virš galvos užsidirbai ne tu, o tavo tėvas.
Kitas dažnai apverkiamas klausimas – švietimas. Jau ne vienerius metus pilietiški ir aktyvūs moksleiviai (juos aš vadinu skandalistais) trimituoja tą pačią isterišką tiradą: mokytojams nerūpi, neatsižvelgiama į mūsų poreikius, auginami robotai, žlugdoma asmenybė, norint kažką išmokti, reikia išvykti į Tibeto kalnus ir praleisti 3 metus ledo oloje su Šaolino vienuoliais, kurie išmokys tave atverti savo vidines mokslo čakras ir tu būsi toks psichologiškai tvirtas, kad nustosi penktadienio vakarą darytis asmenukes prieš tualeto veidrodį ir vietoj to galėsi tinkamai laikyti tušinuką, gal net išspręsi porą lygčių. Gal ir nieko nuostabaus, kad tėvai mūsų „nesupranta“: ką gi galima veikti tualete su telefonu dvi valandas?
Apgailėtinas jaunimo argumentas „aš visada žinojau, kad būsiu astronautas, kam man mokytis muzikos?“ Ne visi mokiniai yra tokie protingi kaip tu, fiktyvus pilietiškas jaunuoli, ne visi dar darželyje suvokė, kad užaugę atviram kosmose remontuos saulės elementus. Dėl to ir būtent dėl to mokyklose (ne kosmonautų akvariumuose) esame mokomi visų disciplinų pagrindų. Mums reikia apsispręsti, ko mes norime, mums reikia suprasti, kas mes apskritai esame. Juo labiau, kad pasiekus tam tikrą klasę moksleiviai gali susidėti savo norimų dalykų sąrašą ir pageidaujamus lygius. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mokytis man nėra sunku, pas jokius korepetitorius nevaikštau, pažymiais nesiskundžiu nei aš, nei mano tėvai, nei tėvų tėvai. Tikriausiai dėl to, kad daugiau laiko praleidžiu blaivus, negu kad su buteliu rankoje. Niekas nesakė, kad mokymasis yra šventė. Mokaisi ne dėl to, kad tai yra neapsakomas malonumas, o todėl, kad reikia.
Trečias, gal ne toks svarbus dalykas, tačiau, manau, vertas paminėjimo yra jaunimo darbo santykiai su darbdaviais. Jaunimas žino teises, bet ne pareigas. Pilnas internetas sprogsta nuo tokių citatų, kaip „darbdaviui reikia 22 metų jaunuolio su 10 metų patirtimi“. Mano nuomone, toks reikalavimas yra pagirtinas. Visuomenė nuolat evoliucionuoja ir jeigu dabartiniam jaunimui nekiltų reikalavimai, mes sėdėtume užstrigę akmens amžiuje, kolūkių nūdienoje arba tarpukario realijose.
Vis dėlto, dabar yra XXI amžius, mes žygiuojame po Europos Sąjungos vėliava ir norime kurti skalsesnę ateitį būsimoms atžaloms. Aukšti reikalavimai mus varo į priekį. Jeigu nori gauti, turi ir duoti. Jau nuo 14 metų aš dirbu lentpjūvėje. Iš pradžių man užtrenkė duris – neva per jaunas, negali įdarbinti. Aš nepasidaviau, vis tiek tas darbas bus mano, toks aš žmogus. Ir pažiūrėkite į mane dabar – turiu daugybę patirties medžio atpažinimo srityje, atskiriu stakles, esu netgi žinomas specialistas savo įmonėje. Pažiūrėkime, ką veikia mano amžiaus kolegos – kaip jau minėjau savo rašinyje, jie „tūsina“, leidžia tėvų pinigus ir feisbuke verkia, kaip sunku mokytis ir gyventi. Gerbiamieji, jūs nežinote, kas yra suodinos, atlyginimą laikančios rankos. Kai atidirbsite tris pamainas prie drenažo konvejerių, suprasite, nuo ko yra ugdoma asmenybė ir auginamas dvasinis stuburas.
Taigi, jaunime, ne prašyk valstybės, ką ji gali duoti tau, bet duok jai pats ir kuo daugiau. Jei nors valanda mažiau laiko per dieną praleistumėte prie plačiaekranės technikos, mūsų maža išdidi šalis galėtų drąsiai tarti savo vardą. Nenorėjau pasirodyti labai negatyvus šiuo straipsniu, tiesiog tikiuosi, kad šis kreipimasis bus tarsi šviežio vandens srovė, kuri nuplaus visus ligšiolinio jaunimo verkšlenimus. Linkiu visiems stiprybės ir darbo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Moksleivių skundai DELFI pasiekia ne tik prieš egzaminus – 2016 m. pradžioje portalas gavo jau ne vieno nusivylusio mokinio laišką, kuriuo piktinamasi švietimo sistema. Atviru laišku į visą Lietuvą neseniai kreipėsi gimnazijos moksleivė, pasipiktinusi mokytojų abejingumu, prabilti nutarė ir kita mergina, pažėrusi mokytojams kaltinimų dėl patyčių. Savo nuomonę atsiuntė ir mokykla nusivylusi dešimtokė – kviečiame ją perskaityti ir pasidalyti savo mintimis apie mokyklą mokinių, tėvelių ir mokytojų: ar iš tiesų yra ko skųstis?
Kviečiame Jus išreikšti savo nuomonę! Tai galite padaryti, spausdami pilką mygtuką žemiau! Pasisakykite – ar iš tiesų šiuolaikiniams mokiniams mokykloje sunku, ką reikėtų keisti? O gal esate mokytojas ir norėtumėte papasakoti apie kitą šių skundų pusę? Laukiame Jūsų nuomonių ir istorijų!