Šįkart mano pirmas kartas gal net objektyvesnis, nes atėjusi į treniruotę netikėtai susidūriau su drauge, su kuria veiksmų iš anksto nederinome – jai taip pat pirmas kartas. Ji iš karto pasirinko žalią juostą, o man atiteko pastelinė rožinė, pernelyg primenanti užuolaidas mano paauglystės kambaryje. Be mūsų treniruotėje dar dalyvavo trys merginos, kurios, kaip supratau, lanko po porą kartų per savaitę jau kelis mėnesius, taigi, jau patyrusios.
Trenerė, pačiupinėjusi klubakaulius, iš karto pasakė, kad justi kažkoks persisukimas – kažkas įtempta ten, kur neturėtų būti. Kadangi teko darytis kompiuterizuotą „back-checką“ (liet. nugaros patikrinimas), žinau, kad kaip dauguma žmonių, turiu tam tikrą raumenų disbalansą – vieni išvystyti per stipriai, kiti per silpnai ir ilgainiui tai kelia gan skausmingų problemų. Gal dėl to nuo fizinio krūvio man gerokai įsitempia ir pavargsta apatinė nugaros dalis.
Trenerė sako, kad kitos merginos jau žino pozų pavadinimus ir kaip jas pradėti atlikti, o mums nuosekliai viską paaiškins, taip pat įspėjo, kad jei ims svaigti ar suktis galva, tai nebetęstume pratimo ir apskritai nepersistengtume darydamos. Aš daugmaž numanau, kokie pratimai laukia ir esu nusiteikus ryžtingai – savo rankomis ir vikrumu pasitikiu.
Viskas prasideda nuo apšilamųjų ir stiprinančių pakybojimų, kuriems reikalinga nemaža rankų ir pilvo preso jėga. Realiai šitie raumenys, pasirėmus ant kelių ir pasilenkus tam tikru kampu bei laikantis už juostos, turi išlaikyti kūno svorį. Nuo patyrusių atsilikti nenoriu, tačiau mokytoja sako, kad apkraunu nugarą, todėl daryčiau mažiau. Draugė jau pradeda skųstis, kad jai sunku taip laikytis ir tai nieko keisto – 90 proc. moterų reikia papildomo įdirbio rankoms.
Nuo kybojimo įsikibus rankomis pereiname prie juostos palaikymo ties klubakauliais. Tas kybojimas sulinkus per pusiaują man intuityviai atrodo malonus, nes dėl tokios pozos abi nugaros dalys – apatinė ir vidurinė – tempiasi labiau, nei kybant ant rankų ar pasikabinus už pakinklių. Darome klasikinės jogos skorpiono pozos variaciją ore – juosta prilaiko klubus, taip pat už jos reikia papildomai užkabinti čiurnas. Su viena koja užsikabinti gaunasi nesunkiai, o su kita tenka pavargti. Faktas, kad ši orinė variacija balanso ir raumenų jėgos reikalauja mažiau nei klasikinė, tačiau tempimas didesnis.
Po to prasideda įdomioji dalis. Kai reikia atsisėsti ant suimtos juostos ir ištiesus kojas, kurios įtempia juostą, paleisti rankas. Į juostą reikia įlipinėti tam tikru būdu, nes kitaip, neišlaikius pusiausvyros, galima tiesiog iškristi. Man įgūdžių dar trūksta, bet ryžtas įlipti ir išsilaikyti didesnis – padarau ne pagal taisykles ir gaunu pelnytą pastabą iš trenerės. Bet negaliu atsisakyti malonumo gaudyti balansą – matyt, dėl tos pačios priežasties mane labai traukia snieglentė, riedlentė ir stovėjimas ant rankų. Spėju, kad kuo daugiau darai, tuo labiau lavėja vidinė ausis arba vestibiuliarinis aparatas. O šitas „prietaisas“ neįprastomis aplinkybėmis gali labai praversti.
Dar malonesnis kybojimas, kai juostą naudojame išskleistą kaip lopšį – joje tiek vietos, kad gali gulėti ne tik kaip mumija, bet ir sėdėti atsirėmus nugara ir maksimaliai pražergus kojas. Tačiau kad įsiropštum į lopšį, laukia akrobatinis iššūkis – užsikabinus juostos kraštą už pečių ir prisilaikant už jo rankomis – reikia verstis per nugarą ir tokiu būdu įkristi į lopšį. Šitam dalykui tikrai reikia atidėti į šalį visą moterišką, per gyvenimą susikaupusį atsargumą ir pasikliauti sugebėjimu vartaliotis, kurį turėjome vaikystėje.
Man pavyksta iš pirmo karto, o draugė inkščia, kad bijo. Kažkam pirmas kartas pavyksta iš kažkelinto karto – čia arba tiki, kad gali padaryt, arba ne. Apskritai akrobatinius triukus daryti rekomenduojama tada, kai esi užtikrintas, kad gali tai atlikti. Abejojimas savimi silpnina koncentraciją, o išgąstis pradėjus triuką blokuoja judesius ir gali baigtis trauma.
Apibendrinus, manęs kai kas klausė, kas čia per joga – čia juk akrobatika, bet negaliu sutikt. Tempimo amplitudės gali būti netgi didesnės nei žemės, atsipalaidavimas dar malonesnis. Tik tiek, kad balansui palaikyti reikia mažiau raumenų jėgos, o tai moterims iš esmės palanku. Be to, rankų jėgą čia lavinti kur kas smagiau nei treniruoklių salėje.
Valandos treniruotė prabėgo labai greitai – nebuvo per sunku ir norėjosi dar. Įprastoj jogoj kentėti tenka gerokai daugiau. Bet labiausiai „reikalas“ turėtų „prilipti“ toms, kuriose dar gyvena natūralių instinktų nepraradęs beždžioniukas – tai atpalaiduoja ir kartu tonizuoja kaip stiklinė šviežiai spaustų apelsinų sulčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!