Su tuo vaikinu draugavau jau metus. Buvome nunešę pareiškimus tuoktis. Bet jis padarė nusikaltimą ir nusprendė bėgti iš Lietuvos. Aš jam pasakiau, kad bėgsiu su juo. Bet kur, kad tik būtume kartu. Mama bandė atkalbinėti, kad niekur nevažiuočiau, bet...

Pamenu, kaip stipriai ji verkė, žiūrėdama pro langą, kai mes sėdom į mikriuką. Išvykom į Angliją. Internete radom ir nusirašėm kelis žmonių, siūlančių darbą, numerius.

Išlipom Londone. Nemokėjom kalbos ir turėjom tik 110 svarų. Dėl darbo paskambinome vienu iš numerių. Atsiliepė lietuvis. Jis mus iš karto priėmė, tik mums reikėjo nuvažiuoti į miestą, kuriame jis buvo. Autobusu važiavome dar 18 valandų.

Stotyje mus pasitiko, nuvedė į namą, parodė kambarį. Tame name gyvenome aštuoniese. Dirbome labdaros maišelių mėtytojais (tuščias maišelis paliekamas prie durų, kad gyventojas į jį sukrautų nebereikalingus drabužius, o vėliau maišelis paimamas – DELFI). Kiekvieną dieną gaudavom 1000 maišelių ir žemėlapį su gatvėmis. Darbas buvo labai sunkus. Dirbome 3 mėnesius. Kiekvieną savaitę mums duodavo po 10 svarų, kartais išvis nemokėdavo. Sakydavo, kad anglai nieko nepaaukojo ir mes nesurinkom tinkamo rūbų svorio. Be to, mes dar neva stumiame į „minusą“, nes kiekvieną savaitę reikia mokėti už kambarį.

Verkdavom vakare su draugu atsigulę lovoj. Jis prašydavo, kad jo nepalikčiau. O aš taip mylėjau, kad net neturėjau minties to daryti.

Senbuviai lietuviai, gyvenę tame pačiame name mus išmokė, iš kur gauti maisto. Kiekvieną vakarą eidavom prie „KFC“ konteinerių. Darbuotojai ten išmesdavo vištą, kurios tą dieną neparduodavo. Kažkodėl „KFC“ mums neleisdavo jos pasiimti, todėl po konteinerius tekdavo kuistis paslapčia...

Bedirbant, mėtant maišelius į pašto dėžutes, su draugu rasdavom centų, taip pat rinkdavom cigarečių nuorūkas. Iš jų išpurtydavome tabako likučius, o juos vėliau susisukdavome į popierėlius. Vieną dieną sutikau kitos įmonės maišelių mėtytoją. Jis buvo latvis, susikalbėjome rusiškai. Gavau jo įmonės numerį. Naktį susikrovėme daiktus ir pabėgome dirbti ten. Bėgom nuo vilko, užšokom ant meškos.

Tame name kartu su blakėmis gyveno 12 žmonių, visą kūną sukandžiojo. Algos dirbant naują darbą kartais siekdavo 60 eurų, kartais išvis pinigų negaudavom. Ta įmonė turėjo „stogą“, su kuriuo mano vaikinas susibendravo. Pradėjome vartoti narkotikus. Tame name vieni vartojo narkotikus, kiti gėrė. Kai mama paskambindavo, meluodavau, kad viskas gerai, kad gerai gyvenam. Kartą per Kalėdas, kai kalbėjau su visais Lietuvoje telefonu, visi, sėdėdami prie stalo, sveikino, klausė, ar mes jau sėdome. Aš pamelavau, kad jau pavalgėm ir dovanom apsikeitėm, o iš tiesų jokio stalo net ir nebuvo. Velykas atšventėm taip – du kiaušinius nuspalvinau nagų laku, atsistoję vienas prieš kitą sudaužėm ir suvalgėm. Tokios buvo šventės.

Vieną dieną gavau laiškelį iš tokios moters, gyvenusios tame pačiame name. Ji man parašė, kad mano vaikinas buvo pas ją kambaryje, klaupėsi ant kelių, rankas bučiavo ir prašė pasimylėti, bet jai jis pasirodė šlykštus ir ji išvarė jį iš kambario. Mano širdis pasruvo krauju... Parodžiau jam tą laišką ir išbėgau nežinia kur. Jis pasivijęs man sakė, kad tai buvo melas, kad pasižiūrėčiau, kiek jai metų, bet aš žinojau, kad laiške buvo tiesa, jaučiau tai. Vis dėlto, atleidau jam, leisdama galvoti, kad tikiu juo.

Po dvejų metų viena grįžau į Lietuvą savaitei. Niekada nepamiršiu, kaip mane oro uoste su gėlėmis ir ašaromis pasitiko visa šeima. Jaučiausi kaip grįžusi iš kalėjimo. Visi sakė, kad atrodau labai subrendusi. Visą savaitę melavau išsijuosusi, kaip man gera Anglijoje.

Grįžusi į Angliją, 4 valandas sėdėjau oro uoste. Laukiau, kol manęs atvažiuos pasiimti mano draugas, o laukdama kirtau lietuviškus lašinius – iki šiol juokiuosi prisiminusi. Kol manęs nebuvo, mano draugus suslėpė visus mano daiktus taip, kad jų nebūtų matyti. Supratau, kad buvo kažką parsivedęs. Gynėsi, kad prisigalvoju, o jis tiesiog tvarkėsi. Leidau jam vėl galvoti, kad juo tikiu, labai skaudėjo, bet skirtis nenorėjau.

Buvau pradėjusi vogti iš parduotuvių, tik savo draugui neleisdavau to daryti, nes jei būtų pričiupę, jis būtų deportuotas į Lietuvą, nes buvo ieškomas. Prisidėdavau pilą vežimėlį prekių, kokių tik norėdavau, ir išeidavau pro parduotuvės duris.

Dirbom tik tam, kad turėtume, kur gyventi, algą kartais gaudavom, kartais – ne, mums jau neberūpėjo. Maisto parūpindavau, kol kartą mane pričiupo. Nieko nenutiko, tiesiog nebegalėjau lankytis toje parduotuvėje. Daugiau nebevogiau, nes bijojau.

Staiga atsirado mano draugo sesuo. Jis su ja visai nebendravo, tačiau ji, paprašyta giminių, surado jam gerą darbą. Išvažiavome pas ją. Sesuo surado mums kambariuką, apmokėjo jo nuomą, mane nuvedė ir užregistravo į darbo biržą. Pradėjau gauti pašalpą, man buvo pasiūlyta lankyti anglų kalbos kursus. Tai buvo pirma naktis, kai draugas normaliai miegojo. Aš klūpėjau prie lovos ir dėkojau Dievui, kad baigėsi visas košmaras, net patikėti tuo negalėjau.

Draugas kiekvieną savaitę gaudavo 300 svarų. Po trejų metų pagaliau galėjome nusipirkti drabužių. Kuo toliau, vis geriau sekėsi. Įsigijome automobilį, pakeitėme gyvenamąją vietą, iš kambarėlio persikraustėme į namą. Gavau darbą kartą per savaitę sutvarkyti namus.

Viena problema vis dėlto liko – tai buvo jo sesuo. Ji manęs tiesiog nemėgo. Kai susitikdavome, ji mane žemindavo, engdavo, neleisdavo sakyti savo nuomonės, nes jos akimis buvau prasčiokė. Elgdavosi gražiai tik tada, kai jai ko nors reikėdavo iš manęs, tarkim, ką nors susiūti ar pataisyti drabužius. Iš pradžių bandžiau jai įtikti, bet vieną kartą ji man trenkė per veidą, nes pasakiau jai, kad nors ir neturėjau pinigų, buvau laimingesnė, kai nešiojau maišelius. Klausiau, ką man daryti, kad tapčiau jai drauge, o ji atsakė, kad to reikia nusipelnyti. Kai ji man trenkė, draugas net nesureagavo (dabar manau, kad tuo metu aš buvau emociškai nestabili).

Nuo tada stengiausi su ja nebebendrauti, kai kviesdavo, stengdavausi gražiai atsisakyti, tuomet ji kviesdavo tik brolį. Prašydavau jo, kad mane suprastų... O jis, kai lankydavo seserį, nekeldavo telefono ragelio, arba jį pakeldavo sesuo ir pašaipiai sakydavo: „Nu gi tuoj grįš tas tavo (vardas), ko čia nerimsti.“ O jis grįždavo tik naktį arba paryčiais. Pykdavau, rėkdavau ant jo, o jis sakydavo, kad aš nesveika, nes juk jis tik pas sesę buvo.

Ilgai tai nesitęsė – mano draugas dingo, negrįžo dvi dienas. Tada mano viduje kažkas apsivertė. Paskambinau mamai, viską papasakojau ir paklausiau, ar galiu grįžti namo. Ji man atsakė, kad kvailesnio klausimo nėra girdėjusi. Tą vakarą viena gėriau, išdaužiau visus daiktus – vazas, lėkštes. Verkiau balsu, viską išliejau. Matyt, to man tada reikėjo. 5 metus vergavau savo noru. Juk jis manęs neprašė, kad aukočiau save... Dėkoju jam, jiems abiem, kad įgijau patirties ir stiprybės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Galbūt norite papasakoti savo istoriją? Paprieštarauti, patarti? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: