Naujasis lietuvis: škoto įspūdžiai persikėlus gyventi į Kauną

Žengiau žingsnį iš niūraus, pilko Aberdyno (Škotijoje) persikeldamas į Kauną, kad būčiau su Aiste. Čia esu jau 13 dienų, kurias leidžiu kurdamas muziką pseudonimu „Move88“, žiūrėdamas į savo nuolat miegančias kates, gamindamas, įprastai pasivaikščiodamas nuo Vytėnų iki „Maximos“, kad išlįsčiau į lauką ir įkvėpčiau gryno oro, arba sėsdamas į autobusą (taip, autobusą), kad nuvažiuočiau susitikti su Aiste pietums ar vakarienei. Ir tai puiku.

Nebereikia keltis ir ruoštis į darbą, sėsti į automobilį (juosmuo paliečia šaltą sėdynę... Žinai apie ką kalbu, Jaker? Tai mane žudydavo), pusiau miegant įveikti atstumą iki darbo ir galvoti tik apie tai, kaip grįšiu namo ir krisiu į lovą. Dabar, kai tapau savo paties bosu, galiu užsiimti tuo, kuo noriu, ir tai visai kitokia patirtis. Sunkiausia prisitaikyti būti ten, kur kol kas – ne namai...

Prisipažinsiu, kad sunku prisitaikyti prie gyvenimo naujame name, mieste, šalyje, kur kitokia aplinka, kai nežinau, kas yra kur, kas šie žmonės, o šeima ir draugai yra už dviejų valandų skrydžio. Kita vertus, Lietuva gali pasiūlyti tiek daug to, kas žavi mane ir kitus, turinčius tokių pačių interesų.

Kaip ir galite įsivaizduoti, maistas čia kitoks, aš išragavau praktiškai viską, ką Lietuva gali pasiūlyti. Ragavau šaltos sriubos, kurios skonis primena sirupą nuo kosulio, nors kartais ji būna visai nebloga, tradicinio pyrago, bulvinių blynų, kuriuos dėl išvaizdos palaikiau mėsainiais.

Išbandžiau ir dvylika patiekalų per Kūčias – tai man buvo iššūkis. Nesu didelis jūros gėrybių mėgėjas, bet keli patiekalai iš dvylikos buvo iš žuvies. Daug silkės: marinuota silkė, kažkokia silkė, silkė antra, silkė trečia – visas nurijau su gurkšneliu alaus.

Vienas iš vietinių delikatesų – kopūste suvyniota mėsa. Didžiojoje Britanijoje paprasta žinai, ką tau patieks, kokią mėsą valgysi ir t.t., o mano patirtis čia rodo, kad viskas, ką man pasakė, kad tai mėsa ir aš iki šiol nesu tikras kokia. Ne visas maistas Lietuvoje tinka mano skoniui, tačiau kartą paragavę duonos su sūriu ir pintą alaus, jūs „užsikabinsite“.

Gyventi čia gana pigu lyginant su Aberdynu. Pinta alaus grubiai kainuoja 1,3 svaro, jei ne mažiau, kokteiliai – po 2-3 svarus, jų gamybai naudojamas aukštos kokybės romas, degtinė ir t.t. Patiekalai grubiai kainuoja po 3-5 svarus, kava – 1,8 svaro už didelį ir labai skanų puodelį.

Iš Glazgo „Wizzair“ oro linijomis galite rasti skrydį už 24,99-70 svarus, priklausomai nuo to, kada perkate bilietus. Manau, tai pigiausias variantas.

Galiu lažintis, kad daugelis žmonių nieko apie Lietuvą nežino ir net neįsivaizduoja, kaip ji atrodo. Čia labai daug gražių moterų, kaip ir miestų – Vilnius, Klaipėda, Nida, Palanga, Trakai ir Druskininkai (…)

Iki 2012 m., kol nebuvau lankęsis Lietuvoje, maniau, kad čia tik pilki daug bendro su sovietų istorija turintys pastatai – Lietuva 1944-1990 buvo okupuota Sovietų Sąjungos – tačiau negalėjau labiau klysti.

Yra suniokotų vietų (kaip ir visur kitur), senų daugiabučių rajonų (kaip ir visur kitur), bet panašu, kad lietuviai daug investavo į tobulai atrodantį miesto centrą ir jį supančias erdves. Kauno senamiestis – puiki vieta, kurią galima aplankyti tiek dieną, tiek naktį. Čia yra daug vietinių barų, restoranų, klubų, kavinių, parduotuvių, kurias smagu aplankyti. Jos padeda sukurti autentišką atmosferą.

Vienas iš labiausiai mane žavinčių dalykų yra tas, kad čia beveik nėra tokių tinklų kaip „Starbucks“, „McDonalds“ ir t.t. Kiek pamenu, man rodos, kad tėra vienas „McDonalds“, keli „Hesburgers“ restoranai, nė vieno „Strabucks“, vadinasi, visi vietiniai verslai gali čia klestėti. Tai reiškia, kad miestui tik geriau.

Muzikinė ir meno scena Lietuvoje šauni: čia groja ir garsūs muzikantai, ir vietiniai artistai, kuriuos remia labai šaunios ir originalios vietos. Iš mano patirties Kaune, „Anna Mesha“ – itin populiari vieta, „Gargaras“ – erdvė, kur dėl jos dydžio ir to, kad yra įsikūręs pastate, kuris atrodo kaip Berghainas (o, atsiminimai apie Berghainą), groja garsūs muzikantai, „Lizdas“ ir „Xata“ – vietos, remiančios vietinius talentus ir organizuojančios įvairius vakarėlius, kurie daug žada ir kuriuos visada smagu aplankyti.

Vaikščiojant Kaune, galima pamatyti tiek daug gatvės meno, tiek galerijų, kurios remia vietinius kūrėjus. „Fluxus Ministerijoje“ dar nebuvau, tačiau apie ją girdėjau tik gerus dalykus. Čia dažnai įsikuria atviros galerijos, kuriose pristatomos įvairios meno formos – tai mane itin domina. Muzika ir menas – tai, ką gerbiu ir kuo visada domėsiuos. Atvykęs į Lietuvą galiu daryti tai, ko negalėjau daryti Aberdyne.

Aberdynas – mažas miestas, kur visi visus pažįsta ir viską apie vieni kitus žino. Tai gali būti arba blogai, arba gerai, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsiu. Iš savo patirties žinau ir galiu paliudyti, kad jei Aberdyne kažkuo išsiskiri, arba žmonės tave gerbs ir seks, ką darai, arba šaipysis iš to, kad stengiesi būti kitoks ir tau nepavyksta pritapti.

Čia, Lietuvoje, panaši atmosfera kaip Berlyne, kur daug atsipalaidavusių, kaip tik nori apsirengusių žmonių, darančių tai, ką nori. Nesakau, kad išvažiavau iš Aberdyno todėl, kad negalėjau būti savimi – tai netiesa. Aš išvažiavau, kad galėčiau būti su Aiste.

Noriu pasakyti, kad Lietuvoje – atpalaiduojanti atmosfera, kuri padeda tokiems žmonėms kaip aš progresuoti tose srityse, kuriomis domiesi, vietoj to, kad būtum apribotas.

Mano akimis, Lietuva priims visus ir bus žaidimų aikštele įvairių prigimčių menininkams. Jaučiu, kad ši šalis skatina žmones žvalgytis, ką jie iš tikrųjų nori daryti. Taip, kai kurie žmonės nori mokytis universitete, gauti darbą ir dirbti nuo 9 iki 17 val., ir tai visiškai priimtina. Nesakau, kad jie teisūs ar klysta – ką noriu pasakyti, tai kad šioje šalyje ir iš to, ką mačiau, žmonės skatinami būti laimingais ir daryti tai, ką jie nori daryti. Niekas nebando jūsų sulaikyti.