Šioje recenzijoje apžvelgsiu Joachimo Triero režisuotą filmą bei jungtinį Norvegijos, Prancūzijos bei Danijos šalių trio darbą – „Garsiau už bombas“ („Louder Than Bombs“).
Vienas didžiausių mano pažįstamų kino entuziastų kartą į galvą įdiegė mintį – filmo lygį galima vertinti net pagal tai, ar didelis skaičius žmonių į kino salę kartu su savimi atsineša popcornų dežutę ir kolos. Kaip jau greičiausiai suprantate, ne į komercinę sėkmę, bet labiau į žiūrovus orientuoti filmai, ir popkornų kramtymo čepsėjimas, koja kojon kartu tikrai nežengia.
Iš filmo tikimąsi daug. Apie tai galime spręsti vien iš susirinkusių žiūrovų skaičiaus. Kaip praneša prieš filmą parodytoje video medžiagoje pasirodęs režisierius, kartu apgailestaudamas dėl negalėjimo būti „Scanorama“ kino forume, tai pirmasis režisieriaus darbas, filmuotas Amerikoje. Joachimas Trieras dalinosi džiaugsmu, dėl galėjimo dirbti su puikiais aktoriais ir galimybės kurti tokias ryškias charakterių linijas.
Papasakoti apie šį filmą vienareikšmiškai ganėtinai sunku. Lygiai taip pat sunku, kaip ir atsakyti į dažną gyvenimišką klausimą, užduotą seno pažįstamo. Lyg ir norėtųsi atsakyti trumpu „Gerai“, tačiau vidus puikiai žino, kad šis žodis nieko iš esmės nepasako. Nes yra atvejų, kai gyvenimas taip džiugina, kad šypsaisi be priežasties. Yra atvejų, kai krenti ant svetimo kapo. Yra atvejų, kai bandymai kalbėtis, atsimuša tarsi į sieną. Yra atvejų, kai tiesa pernelyg skaudi, kad susidurtum su ja akis į akį. Yra atvejų, kai permiegi su jaunystės drauge. Yra atvejų, kai gyveni ne savo gyvenime, o šalia jo. Nes yra atvejų, kai ne itin malonūs kasdienio gyvenimo įvykiai atakuoja garsiau už bombas.
Pats filmas dėmesį prikausto jau nuo pat pradžių. Supažindinama su aktoriais, kurių pasirinkimas tik dar labiau padidina mano, o kartu, neabejoju, ir visų žiūrovų viltis. Tarp aktorių matome ir Jesse Eisenbergą už vaidmenį filme „Socialinis tinklas“ nominuotą Oskaru, Auksinio gaublio laimėtoją Gabrielį Byrne'ą bei kitus, ne ką mažiau profesionalius aktorius.
Pripažinsiu, filmas mane išgąsdino. Išgąsdino, nes suabejojau, ar išties turėsiu ką pasakyti. Mat puikiems filmams visada lieka mažiausiai žodžių. Tačiau norintiems konkretumo, pabandysiu trumpai papasakoti. Filme pasakojama istorija, kaip praėjus trejiems metams po žmonos žūties, Džynas (Gabriel Byrne) bando atsitiesti ir iš naujo rasti ryšį su sūnumis. Tačiau filmo veikėjus persekioja esminis klausimas „kodėl?“. Kas atsitiko, kad aplinkybės susiklostė būtent taip – žmonos Izabelės (Isabelle Huppert) pasitraukimu iš gyvenimo.
Dar filmo pradžioje mums duodama už ko užsikabinti: ar iš pirmo žvilgsnio nelaimingas atsitikimas galėjo būti savižudybė? Tačiau visos peržiūros metu manęs nepalieka mintis: juk turėtų būt kažkas, ką būtų galima apkaltinti. Ir lygiai taip pat, kaip ir pagrindinių veikėjų, minčių nepalieka klausimas: „kodėl“ į kurį atsakymo ieškojau viso filmo metu, bandydama iššifruoti net menkiausias smulkmenas.
Mano jau minėtas, puikus aktorių pasirinkimas, iš tiesų pasiteisino. Stipri kiekvieno charakterio linija įvairiaspalviškai perteikė filmo idėją. Problema ta pati, tačiau kitas požiūrio taškas ją arba sutirština, arba pragiedrina.
Ypatingą dėmesį skirčiau jaunėlį sūnų vaidinančiam Devinui Druidui, būtent jo įkūnyto personažo pasaulėvoka atskleidžia sūnaus, netekusio mamos, jautrumą ir pažeidžiamumą bei pagilina bendros filmo problematikos supratimą. Įnikęs į mamos prisiminimą, Konradas visiškai pamiršta apie tėvo egzistenciją, kuris įvairiais būdais, net kompiuterinių žaidimų pagalba, stengiasi atkurti prarastą tėvo – sūnaus ryšį. Jaunėlis atranda savų būdų kovoti su mamos palikta tuštuma viduje. Šis pasitelkia šokį, o savianalizės ir pasaulio stebėjimo patirtis minčių srautu sudeda į rašymą : o kiek Jūs sunaudojate tualetinio popieriaus gabalėlių? Ar žinojote, kad žmogaus kūnas yra skirtingomis sąlygomis, štai pavyzdžiui tropikuose – per mažiau nei dieną, ar kad yra tvirtinančių, jog plaukai ir nagai auga net po mirties, nors tai netiesa? Šiomis mintimis Konradas išdrįsta pasidalinti tik su broliu ir nors vaikų ryšys su tėvu tolsta, brolių santykiai tarsi persikelia į kitą lygmenį – artimesnį, nuoširdesnį.
Taip pat, šis Joachim Tier darbas, neabejoju, taps puikiu įkvėpimo šaltiniu fotografams. Juk būtent šiame filme nagrinėjame Izebelės Ryd (aktorė Isabelle Huppert), buvusios karo fotografės, mirimo aplinkybes ir atotrūkį nuo šeimos lėmusią specialybę. Veikėjų lūpomis ne kartą išsprūsta kertinės frazės: „Kaskart, tau išvažiuojant, dalis manęs tikisi, kad nebegrįši“ ar pačios Izebelės požiūris: „Nežino, kiek patys pasikeitė nuo akimirkos, kai paskutinį kartą juos matei. Jie tave myli. Tu tai jauti. Ir tu juos myli labiau už viską pasaulyje. Bet vis tiek jautiesi, lyg trukdytum. Trukdytum jiems gyventi savo gyvenimus. Vėl jautiesi, lyg būtum ne namie. Negali sakyti, kad jie nenori tavęs matyti. Bet jiems tavęs nereikia“.
Rekomenduoju šį filmą visiems, išsiilgusiems įvairiapusiško santykių nagrinėjimo – santykių su tėvu, buvusių santykių su motina, brolių tarpusavo santykių, santykių su patinkančia mergina, santykių su žmona, santykių su buvusia mergina, ir apskritai, santykių su išoriniu bei vidiniu pasauliu, – kiekvienas pasiims iš filmo tai, kas jam aktualiausia.
Filmą dar galėsite išvysti :
Lapkričio 10 d., antradienis, 16:15 „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 12 d., ketvirtadienis, 18:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 13 d., penktadienis, 18:45 „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė
Lapkričio 15 d., sekmadienis, 13:30 „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius
Lapkričio 15 d., sekmadienis, 16:30 „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė
Lapkričio 19 d., ketvirtadienis, 19:00 „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė
Lapkričio 20 d., penktadienis, 19:00 „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė
