Diskusija feisbuke apie mūsų valstybės rūpesčio vaikais paradoksus – tikrą ar numanomą draudimą med.personalui imti ant rankų globos namų mažylius, kai šie sunkiai serga ir vieni verkia ligoninių palatose, globos namų darbuotojų skaičių, viršijantį vaikų skaičių, ir vis dėlto nepakankamą, kad plaučių uždegimu sergantis kūdikis gautų priežiūrą, kuri atitinka net ne geriausius, bet minimalius vaiko gerovės interesus – subūrė netikėtą grupę žmonių, kurie suvokė negalintys ramiai priimti fakto, kad aplink mus pilna niekam nereikalingų vaikų, kad vaikai gali būti niekieno, o jiems skirtos lėšos gali būti naudojamos taip ydingai.
Viena kelių mėnesių mergytė, serganti plaučių uždegimu, ne tik užkūrė diskusiją socialiniame tinkle, bet ir tapo pradžia kol kas mažyčio, bet atkaklaus judėjimo. Judėjimo, kurio nariai ne tik įtraukė ligoninės medikus, kūdikių namų vadovybę ir kitus svarbias įstaigas į čia ir dabar degančio klausimo sprendimą – ką daryti su nelankomais kūdikiais ir mažyliais, kurie prasiskelia galvytes į geležines ligoninių lovelių grotas, valandų valandas būdami palatose vieni, kurie „iškrenta“ iš sistemos, nes niekas tiesiogiai nėra atsakingas už tai, kad jie ne tik nemirtų iš bado ir laiku gautų vaistus, bet kad būtų panešioti, nuraminti, gautų šiltos arbatos ir būtų perrengti sausais marškinukais kaskart, kai dėl karščiavimo kiaurai peršlampa?
Mes puikiai suvokėme, kad daužome galvą į sieną – nes mūsų mažai. Kol kiekvienas – ar nors kas antras kaimynas, kolega, draugas, giminaitis tikės, kad vaiknaminiai yra pasmerkti kartoti tėvų klaidas, kad bet koks bendravimas su jais yra didžiulė rizika, kurią geriausiai apibūdina žodžiai „sušildyti užantyje gyvatę“, kad jie yra ir bus delinkventai ir apskritai, ne mūsų – normalių žmonių – reikalas, ką su jais daryt, tol tūkstančiai vaikų nešios etiketę „niekieno vaikai“. Nematomi. Nereikalingi. Ir koks skirtumas, kiek dar mėlynių įsidės toks kūdikis, kol apskritai nustos verkti.
Jau nesyk rašiau, kad mūsų mažytei išmirštančiai valstybei yra prabanga, net ne prabanga, o nusikalstamas aplaidumas apleisti savo šeimas, apleisti vaikus, kurių tėvai nesugeba, nenori ar nepajėgia jais pasirūpinti. Ir kartu puikiai žinau, kad pavienės pastangos yra Sizifo vargas, kai sutelktas darbas, paremtas aiškiu suvokimu ir geranoriškumu, tebūtų kelerių metų reikalas. Turbūt labiausiai mūsų mažytę grupelę tą vakarą suvienijo sąmoningas atsisakymas pasiduoti, tylomis nuryti abejingumą ar įkyrų sovietinį įtikinėjimą, kad yra tokia vaikų rūšis, kuriai reikia įstaigų, nes namuose jų niekas neaugins.
Pasivadinom Bendraminčiais. Šios srities profesionalai ir niekada iki tol nesusidūrę su vaiko teisėmis, baigę dailės, teisės, medicinos, grožio, vadybos, dizaino, psichologijos, finansų ir kitokius mokslus ir dirbantys pačius įvairiausius darbus, mes pamėginome sukurti planą, kaip pažadinti Lietuvą, kaip parodyti tiems mieliems ir savo pasaulėliuose užsidariusiems žmonėms, kad kažkur už toli esančių durų yra vaikų, kuriems reikia mamos ir tėčio, ir dar krikšto mamos, ir senelio, ir pusbrolio, ir dar draugo – žmonių, kuriems jie nebūtų darbas, žmonių, kurie juos įsileistų į savo gyvenimą, pakviestų į savo gyvenimą. Paprastą, kasdienį, tikrą, jaukų, naminį – kartu pavalgytų sekmadienio pietus, nueitų į parką surinkti rudens lapų puokštės, sudėliotų domino eilutę ar drauge žiūrėtų bendras nuotraukas iš kelionės į kaimą.
Nutarėm pradėti nuo sieninės tapybos. Nuo didžiulių piešinių, kurių negalėtų nepamatyti net labiausiai nepastabūs ir abejingi. Nuo piešinių ant namų, kuriuose gyvename ir kuriuos matome tiek ryte, tiek vakare, nes tai – mūsų namai. Kad nors ant sienų nupiešti vaikai nepatirtų to likimo, kai vakare visi išeina namo. O jie lieka.
Kai mūsų meninė šerdis – broliai Remigijus ir Algirdas Gataveckai, patys dvidešimt metų praleidę daugiau nei šimtą vaikų talpinančiuose globos namuose – nupaišė eskizą didžiulių durų ir jas atidaryti mėginančių mažylių, pasijutau lyg išgyvenčiau dejavu. Prieš kelis metus Žmogaus teisių stebėjimo institutas, drauge su kitomis neformaliai vaiko teisių koalicijai priklausančiomis organizacijomis, inicijavo visą Europą apimančios kampanijos „Opening Doors for European Children“ renginius Lietuvoje. Mūsų politikai jau, rodos, ėmė suvokti, kad sovietinis palikimas, kai maži ir dideli žmonės gyvena didelėse įstaigose nėra normalu, nėra žmogiška, nėra ir nebus įstaiga namais. Tuomet kampanijos iniciatorius „Eurochild“ tinklas kaip vizualinį simbolį pokalbiui pasirinko raktą. O man atrodo, kad broliukų nupieštos durys kur kas geriau atspindi realybę. Juk tos durys nėra užrakintos. Niekas nedraudžia jų atidaryti – tereikia panorėti. Atidaryti ir užeiti. Arba pakviesti užeiti pas save.
Na, dar reikia atkaklumo – prašyti leidimų, įtikinėti, rašinėti raštus, netgi reikalauti ir daug daug daug aiškinti. Kartais tai, kas, atrodo, turėtų būti suvokiama įjungus sveiką protą, o ne bukai vartant teisės aktus, nutarimus, sprendimus ir instrukcijas, kuriose tiesiog nėra tokio konkretaus ir realiam gyvenimui reikalingo punkčiuko. Atrodo, savivaldybės turėtų nuoširdžiai džiaugtis, kad yra žmonių, skiriančių savo laiką tam, kad darytų šiaip jau jų darbą – edukuoti visuomenę, kviesti žmones pamatyti tuos šalia esančius, bet nematomus tūkstančius vaikų – informuoti kaip ir kuo kiekvienas gali prisidėti (piešiniai kreipia į tinklapį www.bevaikunamu.lt, kuriame surinkta daugybė konkrečios informacijos apie globą, vaikus, pagalbą šeimoms, efektyvias praktikas ir kiekvienam iš mūsų prieinamus būdus pagelbėti, kad Lietuva taptų šalimi be vaikų namų). Betgi ne.
Kažkurią akimirką, po susidūrimo su daugybe kliūčių, iššūkių ir trukdžių, broliukai siūlė pasivadinti Universalių Karių Komanda, nes mūsų būrelis turėjo išmokti ne tik peiliukais pjaustyti profesionaliai sienų tapybai reikalingus trafaretus (be abejo, geriausiai sekėsi mūsų nariui chirurgui, kurio rankose skalpelis virto kūrėjo įrankiu), bet ir įtikinti statybos įmones leisti mums „sugadinti“ jų pastatytų namų sienas, prašyti ir argumentuoti valdininkų kabinetuose, kad mums išduotų leidimus sieninei tapybai, kurią vieno teoriškai labai progresyvaus miesto savivaldybė išvadino grafičiais ir pasiuntė už miesto, maldauti gyventojų leisti, kad jų namas taptų žinios skleidėju, o jie – gerumo ambasadoriais. Kai kurie su džiaugsmu sutiko, kiti – na... ne visai.
Žinių radijo laidoje „Žmogus žmogui“ paklausiau brolių, kodėl jie tai daro – ilgas valandas po darbo, kartu su kitais grupės nariais ir feisbuke surastais savanoriais, suklupę ant grindų aplink žemutį kavos staliuką jų šaltoje studijoje, pjausto sudėtingus trafaretus.
„Nes mes tikim, kad vaikus veikia aplinka, kad aplinkinių dėmesys, ir šiluma, ir šeima iš tikro veikia. Išmoko kurti, konstruoti savo gyvenimą kitaip, negu jie dabar konstruoja“, – sako Remigijus ir Algirdas. „Mūsų galva, tai ne su vaikais yra kažkas negerai, o su aplinka – ir ta aplinka turi būti kuo arčiau šeimos, kad jie patirtų, kas yra normali šeima, sėkminga šeima, kad galėtų kaip magnetu pritraukti prie savęs gerus ir sėkmingus dalykus ir lipdyti savo sėkmingą gyvenimą.“
„Mūsų piešinius pjaustė gydytoja, olimpinis bėgikas, vaikutis iš globos namų“, – sako broliai. „Ir aišku, sunku, kai nėra jokių pinigų tam – o geram meno kūriniui reikia gerų dažų, reikia kokybiško kartono trafaretams, reikia profesionaliai nufilmuoti procesą, reikia daug darbo apeiti įstaigas, bet mes vis tiek darysim. Nes tikim tais vaikais, ir tikim, kad ne mums vieniems rūpi. Tik kažkaip reikia vieniems kitus atrasti.“
Nors vos tik susibūrus grupei mane ištiko nemažas išmėginimas – onkologinė liga – ir aš nepajėgiau klūpėti ant grindų, pjaustyti trafaretų, vaikščioti į savivaldybes, bet galiu bent Jums apie juos papasakoti. O Jūs galite nueiti ir apžiūrėti šiuos namus Alytuj (Naujoji g. 10), Kaune (V. Putvinskio 60, prie M.K.Čiurlionio muziejaus), Vilniuje (jei vis dėlto savivaldybė nustos mus siųsti toli, o meras ims skaityti laiškus) – pirmąsias kregždes. Ir jei padėsite broliams nusipirkti dažų, jei ateisite padėti išpjaustyti tikrų, kol kas globos namuose gyvenančių vaikų nuotraukas, jei atnešite termosą su kava ir sumuštinių, kai broliai paišo ant sienų (kada ir kur rasite www.bevaikunamu.lt), tai tokių namų bus pilna Lietuva.
Galbūt kai nuo laiko nutrupės dažai ir piešiniai taps panašūs į senas freskas, mes prisiminsime, kad kažkada Lietuvoje maži žmonės nežinia kodėl gyveno didelėse institucijose ir neturėjo savo šuniuko, nuolat kraustydavosi iš vieno kambario į kitą, grupėse nuolat keisdavosi auklėtojos, o žiemines kelnes tekdavo pirkti tik toje parduotuvėje, kuri laimėdavo viešuosius pirkimus.
Kaip buvo paišoma Alytuje:
Kaip dažnai pagalvojame apie vaikus, augančius globos įstaigose? Vaikus, retai arba niekada nesulaukiančius šilumos, mylinčio glėbio, paskatinimo, padrąsinimo, pagyrimo, NAMŲ. Kaip dažnai susimąstome, ką mes galime padaryti, kad bent šiek tiek, bent trupinėlį palengvinti jų būtį? O galbūt pakeisti situaciją iš esmės?Posted by Algirdas Ir Remigijus Gataveckai on Monday, October 19, 2015