Kas aš toks? Esu Karolis, gimęs ir augęs Pasvalio r., Joniškėlyje. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, baigęs Vilniaus universitete fizikos magistrantūros studijas dirbu fizikos mokytoju, o Vilniuje – projektų vadovu. Šią vasarą norėjau palikti visas savo pareigas ir į save pažvelgti kitu kampu.
Kelionės tikslas
Visada sakydavau, kad kelionėse svarbiausia yra ne tikslas kur nors nuvažiuoti, pamatyti kažką konkretaus, bet procesas – keliavimas. Priežastys, kodėl norėjau iškeliauti, daugumai skaitytojų būtų visiškai nesuprantamos, todėl paminėsiu tik keletą. Jos skamba romantiškai ir daugumai yra suprantamos. Taip, iš dalies ieškojau savęs, norėjau save išbandyti ekstremaliomis sąlygomis. Pamatyti pasaulį, pažiūrėti kaip gyvena žmonės, pabendrauti su vietiniais – tai vieni iš kelionės tikslų, bet, kaip minėjau, tikrai ne patys svarbiausi. Tolimiausia vieta, kur norėjau nuvykti, buvo piligrimų traukos centras Santjago de Kompostela. Jei kalbėtume apie tikslą kaip apie vietą kur norėjau nuvykti, tai būtent buvo Santjago miestas, tiksliau, jo katedra.
Kelionės planavimas
Detalesnis planavimas prasidėjo likus metams iki kelionės. Likus pusmečiui nusipirkau autobuso bilietą „Vilnius – Vroclavas“, kainavo tik 3 eurus. Per tuos metus pasižiūrėjau tranzavimo maršrutą, radau GR10 pėsčiųjų taką, vedantį nuo Prancūzijos pietų per Pirėnų kalnus, nuo Viduržemio jūros, iki Atlanto vandenyno. GR10 taką sujungiau su Camino de Norte, taip iš viso gavau apie 1500 km pėsčiomis iki Santjago de Kompostelos. Planuodamas buvau didelis optimistas, galvojau, kad įveiksiu visą atstumą pėsčiomis. Grįžimą namo palikau Dievo rankose, galvojau, kad priklausomai nuo situacijos rasiu tinkamiausią kelią iš Ispanijos autostopu grįžti į Lietuvą.
Ruošiantis kelionei reikėjo nusipirkti reikiamą įrangą. Kelioninę viryklę jau turėjau anksčiau, kai ruošiausi keliauti prieš trejus metus, ji jau buvo išbandyta mažesnėse kelionėse. Batai ir kuprinė – daiktai, kuriems taupyti pinigų tikrai nereikia. Už dvi poras kojinių sumokėjau 25 eurus, bet su jomis nuėjau per kalnus 800 km. Miegmaišis buvo vasarinis, lengvas (850 g), palapinė – vienvietė, sverianti 1,2 kg, kuprinę nusipirkau 45 litrų talpos. Išvykdamas pasiėmiau 300 eurų grynųjų.
Nuotykiai prasideda
Iš Lietuvos išvažiavome birželio 17 dieną. Pirmąsias penkias dienas keliavome trise. Tas dienas pavadinčiau tiesiog atostogomis. Aplankėme Vroclavą, Prahą, Česke Bujedovice, dar keletą nedidelių gražių miestelių Čekijos pietuose. Dvi nakvynės vietas radome couchsurfing’e, kitus kartus miegojome palapinėse. Su orais nepasisekė – buvo šalta, dažnai lijo. Bet geros nuotaikos nepraradom. Daugiausia tranzuodavome trise, sekėsi gana neblogai. Kad ir tekdavo palaukti valandą kitą, laukimas neprailgdavo, nes turėjome dvi gitaras ir dvi lūpines armonikėles.
Penktą dieną pasiekėme Zalcburgą, čia išsiskyrėme. Draugai ištranzavo į Liublijaną, o man reikėjo į kitą pusę – Insbruką. Likus vienam ir suvokus, koks didelis išbandymas laukia prieš akis, apėmė nežinomybės jausmas. Patikėkit, likti vienam toli nuo Lietuvos, tik su kuprine ant pečių nėra labai jauku, bet aš ir norėjau būtent tokios situacijos. Norėdamas prisitaikyti prie situacijos, dviem dienoms apsistojau pas vieną šeimą, kurios nepažinojau, bet per savo seserį gavau kontaktus. Per tas dienas aplankiau Zalcburgo apylinkes, važiavome į bažnyčią kalnuose, esančią beveik 2 km aukštyje. Jutau, kad atostogos baigiasi ir prasideda mano piligrimystė. Sutiktas vienuolis kalnuose pasiūlė čia atvažiuoti kada tik panorėsiu – priims visada. Tranzuojant iki GR10 tako pradžios dar dvi dienas praleidau Šveicarijoje – prisiminimai liko nuostabūs, nors miegodavau ir labai keistose vietose. Oras buvo šiltas ir saulėtas, tiesiog atgaiva sielai po pirmos savaitės lietuje. Šveicarijoje teko automobiliu pervažiuoti 2,5 km kalną, bėgioti po sniegą, lėkti serpantinais sutranzuotu „Porsche“. Iš Šveicarijos tranzavau į Prancūziją, šalia Monblano papėdės, tuomet – per naktį iš Grenoblio į Montepelje ir į Barselonos pusę. GR10 pradžia – visai šalia Prancūzijos ir Ispanijos sienos.
Didysis išbandymas
Nusimaudęs Viduržemio jūroje pradėjau eiti GR10 taku. Pakrantės miestelis kurortinis, karšta, daug turistų, atvažiavusių tiesiog pagulėti paplūdimyje. Pasirodo, niekam neįdomu, kad čia kažkas planuoja eiti 800 km per kalnus. Taip niekam nieko nepasakęs tyliai ir ramiai išėjau, turėdamas tik 1 litro vandens buteliuką.
Aprašyti tam, ką patyriau pirmomis dienomis kalnuose, sunku rasti žodžių. Nepakeliamas karštis, vandens ir maisto trūkumas, svilinanti saulė. Eidamas kvėpuodavau tik per nosį, kad išgarinčiau mažiau vandens. Pavėsyje rodydavo 35 karščio, kopdamas aukštyn jausdavau, kaip galvoje tvinkčioja pulsas. Akmenys buvo tokie įkaitę, kad einant apimdavo jausmas, kad esu pirtyje. Kartą nusukau nuo kelio link žemėlapyje pažymėto upelio 1 km, tikėjausi, kas bus neišdžiuvęs. Pasisekė, godžiai atsigėriau.
Situacija tokia: kojos nutrintos, visą kūną skauda. Galvojau pradurti pūsles, kai jau nebegalėsiu kentėti skausmo ir klijuoti pleistrus, bet norėjau, kad pūslės sukietėtų ir pleistrų iš vis nebereikėtų. Jau antra vakarą savo dienoraštyje parašiau, kad rytoj į kalnus tikrai nebeeisiu. Tą dieną persidūriau koją, sugedo maisto gaminimo viryklė, pasiklydau, teko eiti per visiškus brūzgynus, valgiau pievose rastus gėlių žiedus. Tuo metu nueiti visą kelią iki Santjago de Kompostelos atrodė kaip neįmanomas uždavinys.
Antrą rytą kalnuose palikau visus šiltesnius rūbus, kad kuprinė būtų lengvesnė. Nutariau pabandyti dar vieną, tik vieną dieną. Ta diena susiklostė gana gerai, bet galvojau, kad tai, kas įvyko savaitės pabaigoje, mane palauš galutinai.
GR10 takas žymimas raudona ir balta spalvomis kaip Lenkijos vėliava, vienoje viršukalnėje GR10 takas kryžiavosi su GR36 taku, kuris žymimas lygiai taip pat. Savaitės pabaigoje leidausi nuo kalno ir galvojau – kodėl aš leidžiuosi į rytus, jei Atlantas vakaruose? Leidausi gilyn į mišką ir vis stiprėjo
nuojauta, kad einu ne tuo keliu. Dievas greit ir čia manim pasirūpino, greitai sutikau kitą keliautoją, kuris ir pasakė, kad einu GR36 taku, o GR10 nutolęs į pietus apie 50 km.
Galvojau, ką daryti: grįžti atgal per tą nepakeliamą karštį tikrai nenorėjau. Nutariau eiti iki didesnio kelio ir tranzuodamas bandyti grįžti į GR10. Iki svarbesnio kelio – nemenkas atstumas. Einant teko gerti tekantį vandenį tikintis, kad niekuo neapsikrėsiu, bet troškulį numalšinti reikėjo, rizikavau. Beeinant kryptelėjau koją ir pasitempiau čiurną, kad kažkas negerai pajutau tik išlipęs iš pirmo sutranzuoto automobilio. Skaudėjo taip, kad negalėjau priminti kojos. Galvojau, nepaeinu lygiu keliu, tai ką aš veiksiu kalnuose?! Galvoje ėmė suktis didelės abejonės, ar tęsti tai, ką pradėjau.
Prisipažinsiu, tikrai nežinojau, ką daryti. Tranzavau ir važiavau ten, kur važiuodavo sustoję automobiliai, taip atsidūriau Fua (Foix) mieste. Čia vienintelį kartą mokėjau už nakvynę – 25 eurus už vienvietį kambarį, tai buvo pigiausias variantas visame mieste. Galvojau, kad reikia gerai išsimiegoti lovoje (nuo Zalcburgo nebuvau matęs lovos), o ryte pažiūrėsiu, kaip koja, ir tuomet nuspręsiu, ką daryti toliau.
Buvo sekmadienis, apsilankiau mišiose, koja atrodė lyg ir neblogai, reikėjo bandyti eiti toliau. Tranzavau link Andoros ir išlipau toje vietoje, kur kelią kertą GR10 takas. Aš vėl kalnuose. Dar sekmadienį nutariau, kad kitą dieną reikia pasidaryti dykumos dieną. Maniau, nueisiu į kalnų namelį ir ten praleisiu visą dieną skirdamas apmąstymams, Švento rašto skaitymui, rožinio maldai. Tą dieną daug minčių užrašiau savo dienoraštyje.
Kūnas jau apsiprato su krūviu. Pūslės ant kojų jau sukietėjo, einant nebereikėjo kęsti skausmo. Sausus ir dygliuotais krūmais apaugusius kalnus pakeitė aukštesni, uolingi kalnai, savo šlaituose slepiantys sniego likučius. Vandens problema čia išsisprendė – kasdien praeidavau pro keletą krioklių. Kasdien nutikdavo įvairiausių atsitikimų. Viską trumpai aprašyti neįmanoma, reikėtų knygą parašyti, bet keletą įdomesnių paminėsiu.
Štai keletas atvejų, kai įsitikinau, kaip stipriai mane saugo mano Angelas sargas ir Dievas. Iki stipraus škvalo likus penkioms minutėms priėjau akmeninę trobelę, kurioje likau sausas, nors jokiame žemėlapyje ji nebuvo pažymėta. Kitą kartą būnant beveik 2 km aukštyje prasidėjo stipri audra, žaibas. Žaibavo tokiu atstumu, kad griaustinis pasigirsdavo iškart blykstelėjimo metu. Mačiau, kaip tiesiai į mane slenka audros debesis, kuriame blyksi žaibai. Liko tik melstis, o vos už keliolikos metrų prieš mano nosį debesis ėmė skirtis ir manęs nepalietė. Viskas logiška, debesiui reikėjo apeiti kalną, bet vis tiek taip išsigandęs dar nebuvau niekada gyvenime. Tokią akimirką pasijunti visiškas bejėgis prieš gamtos didybę.
Kitą kartą po lietaus 6 val. ėjau šlapiomis kojomis, teko bristi per šlapią žolę. Einant keletą kartų slystelėjau ant slidžių akmenų – dar keletas centimetrų ir būčiau nukritęs nuo stataus šlaito. Galvoje sukosi mintis, kur reikės šiąnakt miegoti. Visur šlapia, taip nesinori vėl lįsti į miegmaišį, palapinė dar ne visiškai išdžiuvusi po praėjusios nakties. Artėjant vakarui apie 20 val. miške priėjau apleistą kemperį, viduje buvo viskas, ko reikia nakvynei. Nejauku, kad kas neateitų, bet vis tiek sausa vieta miegui.
24 kelionės dieną pacituosiu iš savo dienoraščio:
„24 diena, liepos 16 (šeštadienis)
Šios dienos pasakojimą pradėsiu nuo to, kad galvojau, kad ši diena bus pati nykiausia. Dabar galiu pasakyti, kad šiandien – viena labiausiai įsiminusių dienų. Bet apie viską nuo pradžių. Naktį miegojau prastai. Ant lentų kieta. Žadintuvas suskamba 5.30 val. Nors langas atviras, tačiau tamsu. Atidarau duris, matosi tik 10 metrų į priekį, apsiniaukę. Dar valandą miegu.
Kaip visada ryte sunku naviguoti, dar tas rūkas. Pamečiau taką, priėjau tokia uola, į kurią įmanoma įkopti, bet būtų pavojinga gyvybei. Apsisuku atgal. Prarandu apie pusvalandį. Rytą pavadinčiau taip: ežiukas rūke. Kilau į viršukalnę, leidausi, vėl kilau, vėl leidausi, viskas rūke. Tik nusileidus apie 1,3 km matomumas pagerėjo. Žodžiu, visą dieną be rūko nieko nemačiau, dar besileidžiant nuo pirmo kalno slydau ir griuvau, susitrenkiau delną. Prieš paskutinę viršukalnę – 2,2 km – buvo minčių nekilti į ją šiandien. Papėdėje esančiame kaimelyje pasikroviau telefoną, valandą pailsėjau. Apsiniaukę, ryt gal bus geresnis oras, tai bent bus ką pamatyti. Visą dieną ėjau šlapiomis kojomis, pats iki pusės šlapias. Maitinausi mėlynėm. Per pietus suvalgiau – šiek tiek dešros ir sūrio, baigiau batoną.
Nutariau kopti dėl kopimo – ką nueisi šiandien, nereikės rytoj, toks mano šūkis. Buvo dar tik 17 val. Trečiai viršukalnei jėgų nebebuvo likę daug. Kojas vėl vos vilkau. Prieš 18 valandą sutikau nuo kalno besileidžiantį vaikinuką. Persimetėm keliais žodžiais. Jis sakė, kad viršuje nėra debesų, labai gražus vaizdas atsiveria. Aš gavau naujų jėgų pliūpsnį. Galvojau, kiek galiu, lipu aukštyn. Tiesa, pro rūką pamačiau apsiblaususią saulę, dar kylant rūkas sparčiai retėjo. 1,7 km pakilau virš debesies.
Negalėjau atsigrožėti. Pasiekiau 1,9 km aukštyje esančią avių miegojimo vietą. Ten šiek tiek užvalgiau. Dar liko kiek daugiau nei 300 m iki viršukalnės. Paskutiniai šimtai metrų buvo labai sunkūs, guodė tik tai, kad už nugaros buvo nenupasakojamas vaizdas. Pasiekiau 2250 m viršukalnę. Pasijutau taip, lyg sėdėčiau ant ledkalnio viršūnės, plūduriuojančiame bekraščiame vandenyne. Nežinau, ar iš džiaugsmo, ar laimės, ar vienatvės, ar nuovargio, ar tiesiog be priežasties, bet būdamas viršūnėje negalėjau sulaikyti ašarų. Žmonės taip dažnai būna pasinėrę kasdieniniuose rūpesčiuose ir nemato šviesos, o tereikia šiek tiek pakilti ir pamatysi saulę (šviesą).
Leidausi iš lėto, nenorėjau, kad iš akių dingtų tas vaizdas. Nusileidau iki 1,9 km esančios kalnų trobelės. Joje radau jau apsistojusius du vaikinus ir merginą, ryt eisim ta pačia kryptimi. Nusimaudžiau iš užtvankos išbėgančiame lediniame vandenyje. Mane pavaišino vakariene, gavau šilto plovo. Didelis ačiū jiems. Dabar sėdžiu ant akmens, o aplink mane – pasakiškas vaizdas. Už nugaros – aukšti kalnai, apsidengę sniegu, o priekyje – bekraštis debesų vandenynas, vietomis lyg salos kyšo kalnų viršūnės. Dėl tokių akimirkų kaip ši verta gyventi, verta vargti, verta kiekvieną žingsnį dėti iš paskutinių jėgų. Šiandien išmokau, kad stengtis visada yra verta, bet kokiu atveju.
2015-07-11
Kalnų trobelė, Etang Araing, 1,9 km aukštis”
Liepos 30 dieną išsimaudžiau Atlanto vandenyne. 24 kelionės diena buvo tik vieną diena iš 59, kiekvieną dieną vis kažkas atsitikdavo. Galiu tik tiek pasakyti, kad jei esi kalnuose ir esi alkanas, tai esi labai alkanas, jei ištroškęs, tai labai ištroškęs, jei pavargęs, tai labai pavargęs, jei laimingas, tai labai laimingas.
Tikslas nepasikeitė – keliauju į Santjago de Kompostelą
Pasiekęs Atlantą supratau, kad savomis kojomis nueiti dar apie 800 km būtų peržengti žmogaus galimybių ribas. Reikėjo grįžti į Lietuvą iki rugsėjo, taigi turėjau ribotą laiką, jei būtų buvę kitaip, būčiau ryžęsis eiti toliau.
Šiaurine Ispanijos dalimi tranzavau, grodavau lūpine armonikėle, už surinktus pinigus važiuodavau traukiniu iki kito miesto. Aplankiau Bilbao, Ovjedą, Ferolį, La Korunją. Mačiau daug gražių vaizdų, įdomių patirčių. Oviedo mieste pirmą valandą nakties gulėjau miegmaišyje ant suoliuko, o trečią nakties vieno ispano namuose valgiau keptą vištą ir gėriau alų. Tokioje kelionėje be nuotykių apsieiti neįmanoma.
Iš La Korunjos (A Corunos) traukiniu išvažiavau link Santjago de Kompostelos. Paskutinius 50 km nuėjau pėstute. Kadangi buvau su kuprine, į katedrą manęs neįleido, pasijutau kaip šuo. Sukalbėjau maldą, pavalgiau šalia katedros ir viskas. Turistų labai daug, miestas išties labai gražus, viskas „sukomercinta“.
Pernakvojau parke ant suoliuko. Kitą dieną daiktų saugykloje palikęs kuprinę dalyvavau piligrimų mišiose. Jaučiausi taip lyg dalyvaučiau didžiausiuose gyvenimo atlaiduose. Mišios buvo neįkainojamos vertės, kai suvokiau, kiek turėjau įveikti sunkumų. Tiesiogine to žodžio prasme, kad čia ateičiau turėjau pereiti kalnus. Negavau piligrimo pažymėjimo, nes keliaudamas nerinkau antspaudų, bet pagalvojau – ką tas popierius, svarbiausia tai, koks piligrimas esi širdyje.
Į Lietuvą judėjau Camino de French keliu, tranzavau, aplankiau didesnius miestus: Lugą, Burgos, Pamploną, miestuose grodavau armonikėle. Pasiekęs Prancūziją ėmiau tranzuoti visu greičiu. Nuo tolimiausio Prancūzijos kampelio iki Lietuvos sienos atsidūriau per tris dienas, netikėjau, kad taip greitai pavyks. Galvojau, kad mažiausiai savaitę užtruksiu.
Apibendrinant kelionę, galiu pasakyti tiek, kad tokios kelionės – tikrai ne silpnų nervų ir silpno imuniteto žmonėms. Nepaisant retų išimčių, nebuvo ryto, kad žinočiau, kur vakare miegosiu, sunku pasakyti, kiek kartų buvau visiškai beviltiškoje situacijoje ir nežinojau, ką daryti toliau. Kalnuose teko išsitraukti tris erkes, keletą kartų panaudoti vandenilio peroksidą, prireikė dviejų paracetamolio tablečių, bet nepanaudojau pleistrų, angliuko. Dar galima paminėti, kad teko miegoti (ištverti, miego buvo ne daugiau valandą) minusinėj temperatūroj su vasariniu miegmaišiu, penktą ryto tamsoje per lietų pakuoti šlapią miegmaišį, kitus daiktus ir eiti tamsoje pasišviečiant prožektoriumi, kai batuose žliugsi vanduo, o rankos sugrubusios nuo šalčio. Tais momentais prisimindavau karštį buvusį šalia Viduržemio jūros.
Dar šiek tiek statistikos. Susitranzavau apie 100 automobilių, nukeliavau apie 7000 km, grodamas armonikėle surinkau 120 eurų, kelionėje iš savų pinigų išleidau 315 eurų. Pabuvau Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Lichtenšteine, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje.
Tai, ko siekiau, įgyvendinau, skaitantiems galiu palinkėti įgyvendinti savo svajones ir siekius. Jei sakote, kad nėra galimybių, vadinasi ne taip stipriai norite: kai yra didelis noras, atsiranda ir galimybės. Juk jei kažko labai trokšti, tai visas pasaulis tau paslapčia padeda įgyvendinti tavo troškimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie savo kelionę? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: