Žinoma, ne itin džiaugiausi, kad namai pasipildys dar vienu „avinu“, bet juk prieš vėją nepapūsi: netyčiukai ateina tada, kada jie patys to užsimano, ir tik ponas Dievas težino, kokį planą jie būna mūsų gyvenimams numatę.
Na, žodžiu, kovo paskutinės dienos jau ne juokais sunkios: rūzlinėju po namus kaip statinaitė (močiutė juokiasi: „tiek paritus, tiek pastačius“). Kai atsigulu, visas pasaulis atsiduria „už kalno“, o nuotaikų kaita tampa panaši į lietuviškos vasaros orą – čia šypsena kaip saulė, o čia, žiūrėk, ir ašarų lietus...
Jau, rodos, tikrai visiems būtų lengviau, jei pagimdyčiau. Bet gi tai ne! Moteriškė sugalvojo ištempti ne tik iki kovo 31-os, bet net ir iki balandžio 1-osios!
Tačiau gydytojai apskaičiavo teisingai: kovo 31-osios rytą supratau, kad statinaitė neilgai trukus subyrės, ir pamažu pradėjau ruoštis ligoninėn. Tik kraunantis daiktelius akys vis krypsta ir krypsta į laikrodį – nejaugi tikrai neištempsiu iki vyro gimtadienio?! Ar dar daug laiko liko?! Ir nutariu... neskubėti. Tuo labiau, kad lyginant su pirmojo vaikelio gimimu didelio strioko lyg ir nėra – nei taip labai skauda, nė taip labai neramu...
Žodžiu, vyras grįžta iš darbo. O aš tyliu. Ir tik sulaukusi labai vėlaus vakaro pareiškiu: JAU! Močiutė atskuba pabūti su jau užmigusiu pirmagimiu sūneliu. Vyras lakdina mane į ligoninę. O man taip juokinga, kad net savo kaily nesitveriu. Važiuodama „buriu“: ištempsiu? neištempsiu? ištempsiu? neištempsiu?
Kai galų gale pasirodau gydytojui, tas net imasi už galvos: „Dar pusvalandis, ir tu tą vaiką būtum pakeliui pametusi!“.
O aš ir vėl žiūriu į laikrodį – man to pusvalandžio kaip tik ir trūksta! Tad neskubėdama ir stebėdamasi, kad antrą kartą viskas taip lengva ir paprasta, pėdinu į man paskirtą palatą.
Dukrytė gimsta 19xx m. balandžio 1 d. 00 val. 01 min.
Pavyko!
Ir net neįsivaizdavau, kad beveik 4 kg sveriantis kūdikis gali šitaip lengvai gimti!
O paskui, ko gero, ir vėl ponas Dievas suteikia man progą sodriai papokštauti. Mat vyras pataiko paskambinti į gimdymo skyrių kaip tik tą akimirką, kai aš, paguldyta ant ratukų, važiuoju pro seselių postą į savo palatą pelnyto poilsio. Sesutė, pakėlusi telefoną, sako: „Ogi štai, pakalbėkite su ja pačia“. Ir aš, paėmusi ragelį šnabždu: „Su gimtadieniu, brangusis. Pagimdžiau tau sūnų“.
Kitame laido gale sumišimas ir tyla. Mat mano vyrelis visiems visą pusmetį gyrėsi: „Viskas vyksta pagal planą: pirmas – sūnus, antra – mergytė“... Jis, mat, žinąs, ką „įdėjęs“. O juk ką jau „įdėjai“, tą ir „pasiimsi“... (tais laikais mes dar neturėjome galimybės iš anksto žinoti, kokios lyties vaikelio sulauksime).
Ankstyvą rytą, vos tik pirmą kartą mūsų mažylę pamaitinau, parašiau savo vyrui laiškelį (tais laikais, deja, tekdavo bendrauti laiškučiais): „Viskas puiku, mes jaučiamės puikiai ir labai laukiame, kada mus apkabinsi. Tavo mylinti žmona ir nuostabioji dukrytė. APRILIUS!“
Mačiau, kaip jis skaito mano laiškelį. Perskaitęs užvertė galvą į langą, už kurio aš stovėjau, rodydama jam į kietą kokoną susuktą mūsų mergytę, iškėlė rankas į dangų ir pradėjo strikinėti kaip koks pamišėlis. Dar ir dabar man atrodo, kad dukrą jis myli labiau už mane ir už visą pasaulį kartu sudėjus. O ir ji, man regis, vargs vargelį, kol ras į tėvelį panašų vyrą. Bet argi galėtų būti kitaip su dviem „apriliukais“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!