Tai man kyla klausimas – kokio blogio ta priežiūra ir kokio ilgio eilės buvo iki tada, kai jos pradėjo su ministrų pagalba taip sparčiai gerėti ir trumpėti?
Anksčiau pas gydytojus beveik nesilankiau, tai nežinau, bet 2014 metų pradžioje patyriau širdies infarktą.
Rugpjūtį gavau 3-čią neįgalumo grupę. 2015 m. rugpjūčio vidury neįgalumo laikotarpis baigėsi – reikia patikrinti širdies būklę ir jį vėl pratęsti.
Registracija pas šeimos gydytoją ir pas gydytoją kardiologą pradedama liepos mėn. Iki to laiko registruotis liepai ir rugpjūčiui negalima, nes „nėra talonų“ (žinau, kad ir Santariškių poliklinikoje galioja ta pati „talonų nebuvimo ir dingimo iškart po pasirodymo“ sistema – kas bandė, patvirtins).
Registruojuosi internetu liepos 3 dieną. Pas šeimos gydytoją Nemuno poliklinikoje taloną gaunu liepos 17 dienai, o pas gydytoją kardiologę Jakšto gatvės poliklinikoje (o, Dieve!) rugpjūčio pabaigoje – t. y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo registracijos.
Šeimos gydytoja priima, jokių tyrimų neskiria, paaiškina, kad dokumentus komisijai, įvertinsiančiai mano sveikatą, turiu pateikti su kardiologo išvadomis. Gavusi jas, turiu vėl kreiptis į šeimos gydytoją ir ruošti dokumentus komisijai. Šiais laikais šeimos gydytojas nieko negali be specialisto, o specialistas – be šeimos gydytojo. Taigi pirmyn – atgal, pirmyn – atgal, o po to į „išsvajotą“ komisją.
„Nepastebimai“ prabėga mėnuo. Kardiologė geranoriškai priima, siunčia pasidaryti kardiogramą, ištiria širdį echoskopu, nustato, kad būklė nepablogėjusi. Sakau, kad man baigiasi neįgalumas ir norėčiau jį pratęsti. „Gerai“, - sako. Tačiau reikia pasidaryti du tyrimus: kraujo ir veloergonominį – be jo grupė neskiriama.
Gydytojos seselė „pasikapsto“ kompiuteryje ir „suranda“ taloną veloergometriniam tyrimui – rugsėjo pabaigai (vėl po mėnesio!). Pasidariusi tyrimą turėčiau grįžti pas kardiologę, nes abu mano tyrimai pateks pas ją. Seselė dar draugiškai pataria bandyti asmeniškai kreipis į kurią nors iš „tyrėjų“, gal įmanoma gauti taloną ir anksčiau.
„Pabandykit dabar nubėgti į aną kabinetą, gal įsiprašysit“, – pataria gydytoja ir suabejoja. – Na, tikriausiai, jos jau nebebus“.
Lekiu. Ant durų kaba užrašas: „Pirmadienis. Veloergometrinis tyrimas atliekamas nuo 15 iki 20 val.“ Apsidžiaugiu, nes dabar tik 18 val. Greitai mintyse primetu „ypatingo nusižeminimo“ žodžius ir drebančia ranka patraukiu už rankenos. Durys neatsidaro. Teks „gaudyti“ kitą kartą. O jeigu išvarys? Tyrimas bus atliktas tik rugsėjo pabaigoje, pas kardiologę gal priims už savaitės, nes gydytoja dirba tik vieną dieną per savaitę; po to dar reikia kaip nors „patekti“ pas šeimos gydytoją, atsišviesti dokumentus, sulaukti komisijos...
Žodžiu, gydymas vyksta beveik šviesos greičiu. Negaliu atsidžiaugti ir dėkoju Dievui, kad negavau infarkto tais laikais, kai gydymo prienamumas dar buvo blogas, o eilės – ilgos...
Seseles ir gydytojos čia „ne prie ko“ – jos tiesiog daro savo darbą. Tai „sistema“ spindi savo nuolatiniu gerėjimu. Ačiū Rimantei Šalaševičiūtei, Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Raimondui Šukiui, Algiui Čaplikui, Rimvydui Turčinskui ir kitiems prisidėjusiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!