Šeimos santykiams pablogėjus, mes su žmona apsigyvenom atskirai. Maniau, nedidelė šeimyninė krizė, arba tiesiog, nenorėjau į tai gilintis. Po kiek laiko, sūnus apsigyveno pas mane, o su žmona puoselėjome draugiškus santykius: kartu švęsdavome draugų ir artimųjų šventes, kartu sprendėme šeimoje kylančias problemas, savaitgaliais kartu lankėme tėvus. Nors kartu negyvenome, širdyje visuomet jaučiau, kad mylių ją.

Kartą, netikėtai sužinojęs apie jos neištikimybę, panaršiau kompiuteryje ir akys nustėro nuo to ką pamačiau: šiais laikais, technologija sparčiai vystosi, todėl visai nesunku buvo pažiūrėti į jos gyvenimą. Nepasakosiu, ko ten prisiskaičiau – daugiausiai vedę vyrai, gyvenantys šalia, įvairios konspiracijos ir t.t.

Išlydėję sutuoktinius į darbus, vaikus nuvedę į mokyklą, jie susitikdavo rytais, o vakarais jau susitikdavo su kitu. Netikėjau, kad tai tikra, bet tai buvo realybė. Tiesiai paklausiau savo žmonos, ar jai tai patinka. Ji nieko neatsakė, nes aš, atseit, prisigalvoju ir nieko nesuprantu.

Savo gyvenimo ji keisti nenori, o skirtis nesutinka.

Prabėgus mėnesiui supratau, kad turiu pats keisti savo gyvenimą. Žinojau, kad vienas tikrai negyvensiu. Užsiregistravau pažinčių portale ir prasidėjo kitas gyvenimas: pradžioje ramiai, viena kita nauja pažintis, reikėjo, kad kas mane palaikytų morališkai. Iš tiesų, suradau daug gerų naujų pažįstamų, su kuriais leidau laiką bendraudamas virtualiame pasaulyje.

Tai padėjo pamiršti savo antrąją pusę. Atsirado ir draugių, su kuriomis pirma susipažinau artimiau, o tik po to sužinojau apie jų statusą gyvenime: dažniausiai jų vyrai uždarbiauja užsienyje arba turi meilužes, daug jų išsiskyrusių. Kartą permiegojau su moterimi, kurios vyras ją ryte išlydėdavo į darbą. Kaip jis elgėsi su savo išrinktąją, taip ir ji atsilygino jam.

Vis dar bandau surasti JĄ, tą, kurios akių užmiršti negalėčiau ir su kuria norėčiau sulaukti senatvės. Kas rytą atsikėlęs perskaitau laiškus, žinutes, kartais pasiskambiname. Vakare kartojasi naujos pažintys, nauji veidai, ir taip kas dieną. Eidamas gatve, pastebiu daug žvilgsnių, nužvelgiančių mane nuo apačios iki viršaus, anksčiau to niekad nepastebėdavau.

Dabar, išėjęs į lauką pastebiu daug daugiau spalvų, daug gražių dailios lyties atstovių ir pradedu suprasti: turbūt geriausia, likti vienam, nebenoriu, kad dar kartą mane įskaudintų netikra meilė.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?

Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (552)