Už filmo sukūrimą atsakingas Joshua Trankas, jau turintis patirties, kuriant panašios temos filmus, pavyzdžiui, 2012 m. kuklaus biudžeto hitą „Vaizdo dienoraštis“, pristato ne tik visiškai naują ir beveik nieko bendro su komiksais neturinčią ekranizaciją, bet dar ir išskirtinį, labai niūrų ir nemaloniai atgrasų filmo stilių, primenantį „DC“ komiksų visatą. Toks stilius šiuo metu vis dažniau pasitaiko ekranizuojant komiksus, atkartojant Christopherio Nolano sugalvotą superherojų pasaulį.

Apie ką mes čia…

Dalyvaudami slaptame teleportacijos projekte Rydas, Džonis, Sju, Benas ir Viktoras tampa nenusisekusio eksperimento aukomis, po jo jie visi įgauna nežmoniškų galių. Rydas tampa lanksčiu ir gali kaitalioti savo kūno formą, Džonis valdo ugnį, Sju sugeba pranykti, o Benas transformuojasi į akmeninį žmogų. Tačiau ne visiems pavyksta susitaikyti su savo likimu.

Jaunasis vunderkindas ir jų draugas Viktoras pasikeičia į tikrą pabaisą, kurio protą užtemdo blogos mintys apie viešpatavimą ir visišką Žemės planetos sunaikinimą. Viktorą gali sustabdyti tik buvę jo keturi bičiuliai, kurie po vieną yra bejėgiai prieš tokį galingą priešą, tačiau kartu jie tampa puikia komanda, tikru fantastiniu ketvertu, saugančiu Žemę nuo jos pranykimo visatos bedugnėje…

Kūrinio vidus

Daug kas kritikavo pirmąjį „Fantastinio ketverto“ pasirodymą kino ekranuose, daug kas dar labiau kritikavo žymiai prastesnį tęsinį. Atsižvelgus į pirmuosius du filmus ir naujausią, Joshua Tranko režisuotą istoriją, pirmieji turėjo didesnį potencialą ir priminė tiek „Marvel“ komiksų visatą, tiek animacinius filmus, kuriuos su malonumu daugelis jau dabar suaugusių žmonių žiūrėdavo vaikystėje.

Didžiausia juostos problema (o jų filmas tikrai turi) yra ta, kad tai visiškai atskiras ir beveik nieko bendro su originaliąją 1966 m. pasirodžiusia istorija neturintis filmas. Taip, čia liko originalūs vardai, čia yra tie personažai, bet tik tiek. Visa kita – scenaristų ir režisieriaus fantazijos vaisius, kuris yra arba neprinokęs, arba pernokęs.

Filmas pasakoja fantastinio ketverto istoriją nuo pačių ištakų. Taip, mes to nematėme anksčiau, nematėme veikėjų susipažinimo ir jų susidraugavimo momentų, bet ar to reikėjo šiam filmui? Vis dėlto bet koks superherojų filmas visų pirma yra pramoga, kurioje turi dominuoti ne vien tik nuobodus pasakojimas, bet dar ir šioks toks veiksmas, neleidžiantis nuobodžiauti ir neverčiantis laukti, kada gi kas nors prasidės. Būtent čia mes matome identišką ankstesniojo režisieriaus projektui „Vaizdo dienoraštis“ schemą. Tai yra blogai, juk žiūrovai atėjo pamatyti fantastinio veiksmo filmo, o ne dramos apie mokslininkus ir jų gyvenimo peripetijas.

Taigi net penkiasdešimt minučių kalbų ir siužetinės linijos plėtojimo prireikė, kad galiausiai išvystume pagrindinių personažų pasikeitimą. Tik įpusėjus filmui galiausiai išvystame personažų transformaciją, kurią lydi siaubo filmų elementai. Tai – didžiausia režisieriaus klaida. Po tokių kraupių ir visiškai nesuvokiamų scenų, nebūdingų „Fantastinio ketverto“ komiksams, vėl grįžta tyla ir dar pusvalandis laukimo, kol kažkas atsitiks. Pamačius herojų kančias, galima sau užduoti klausimą: kokio amžiaus auditorijai skirtas šis filmas? Vaikams bus pernelyg sunku žiūrėti į tikrai nemalonius vaizdus, paaugliams – per nuobodu, nes trūksta veiksmo, o suaugusiam žmogui tai dar viena komiksų ekranizacija, neturinti jokio šarmo.

Kalbant apie patį veiksmą, kurio filme – vos penkiolika minučių, jis tikrai kokybiškas. Veiksmo scenos, kova su priešu ir mažytis miesto naikinimas atrodo labai patraukliai ir įtemptai, tą patį galima pasakyti ir apie blogio įsikūnijimo pasipriešinimą JAV kariuomenei laboratorijoje. Nors visas vaizdas priminė siaubo filmą, tačiau tai buvo šviesiausios juostos akimirkos, kurios galiausiai leidžia pamiršti pernelyg ilgą ir nereikalingą įžangą. Gaila, kad pačioje filmo pabaigoje buvo atskleistas šių superherojų komandos potencialas, kuris turėjo dominuoti nuo pačios pradžios iki finalinių titrų.

Patys veikėjai, o tiksliau jų psichologiniai portretai, atskleisti gerai. Dramatiškoji jų pusė puikiai perteikiama, todėl žiūrovas itin gerai ir nuodugniai supažindinamas su visais keturiais supergalias turinčiais jaunuoliais ir pačiu blogio įsikūnijimu Viktoru Von Dūmu. Kas įdomiausia, vienintelis Viktoras tampa visos juostos pažiba ir pačiu įdomiausiu herojumi. Nors jo pavidalas kardinaliai skiriasi nuo to, kurį galima pamatyti komiksų puslapiuose ir animaciniuose filmuose, serialuose, toks vaizdas negadina bendro įspūdžio. Deja, bet to paties negalima pasakyti apie fantastiškąjį ketvertą, kuris tiesiog nublanksta prieš jį. Na, neturi charizmos ši komanda, neturi, ką jau čia padarysi. Vieninteliai Džonis ir Benas parodo kažką įdomesnio, bet Stju ir Rydas – visiškas šio pasakojimo nesusipratimas. Kalbu apie veikėjų pateikimą, o ne apie aktorius, kurie juos įkūnijo. Na, ir dar pastebėjimas – visi herojai yra tiesiog per jauni šiam pasakojimui.

Filmas taip ir pasibaigia, kaip ir prasidėjo, todėl nesulaukiau to, ko tikėjausi. O tikėjausi veiksmo, tikėjausi įdomių veikėjų, gerų dialogų, „Marvel“ komiksams būdingų juokelių, šiek tiek šviesesnės pateikimo atmosferos. Žinoma, jeigu pirmoji dalis atsipirks ir bus kuriama antroji, manau, tada viskas „įsivažiuos“ ir bus galima pamatyti tikrai įdomų fantastiškojo ketverto pristatymą, kuriam studija „Fox“ turi išties didelių planų. O kol kas tai yra vienas prastesnių pagal komiksus ekranizuotų filmų, primenantis dramą ir kartu rimčiau už 2005 m. pasirodžiusią viziją atrodantis „Fantastinio ketverto“ perkėlimas į didžiuosius ekranus.

Techninė juostos pusė

Specialiųjų efektų filme ne tiek ir daug, kaip tarkim studijos „Marvel“ projektuose, tačiau jie ir nereikalingi, kai didžiąją dalį laiko filme rodomos laboratorijos ir veikėjų pašnekesiai. Kai jau įvyksta stebuklas ir herojai patenka į kitą dimensiją, žiūrovus pradedama lepinti puikiais vaizdais. Tiek pačios planetos pavaizdavimas, tiek finalinė kova atrodo puikiai. Gaila, kad šis saldainis buvo nuslėptas nuo mūsų didžiąją filmo dalį.

Garsinis juostos apipavidalinimas stiprus. Taip, garso montažas labai gerai nuteikia Dūmo šėlsmui laboratorijoje, o finalinė kova dėl puikaus garso atrodo didingai (bent jau herojų susidūrimas su visagaliu Viktoru). Pats filmo montažas neypatingas, istorija pateikiamas standartiniu būdu, jokių aštresnių siužetinės linijos išvedžiojimų nepastebima.

Filme sužavi muzika. Už garso takelį galima ir medalį duoti, jis čia puikiai tiko, o ir draminis muzikinių kompozicijų apipavidalinimas karts nuo karto sugriebia už širdies. Tai bene geriausias visos techninės pusės dalyvis, už kurį reikia dėkoti dviem Oskarams nominuotam Marcui Beltrami ir į tris auksines statulėles pretendavusiam Philipui Glassui.

Operatorius padirbėjo neblogai. Žiūrint herojų transformaciją ir finalinę kovą jaučiama įtampa. Labiausiai žavi tai, kad viskas nufilmuota įvairiais rakursais ir sujungta į vieną didelį vaizdą, primenantį almanacho filmavimo principą, kuris ir dominuoja viso filmo metu. Jeigu nebūtų ištęsta ši istorija, gautume visai įdomų ir šiek tiek „Vaizdo dienoraštį“ primenantį atvaizdą, o tai nebūtų taip jau ir blogai. Kartais tinkamai pritaikytas drebančios kameros efektas gali tapti dideliu filmo privalumu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Atmetus visiškai prastą režisūrą, istoriją ir nuobodų siužetinės linijos pateikimą, matyti dar viena bėda. Tai – visiškai neatsakinga ir kraupi aktorių atranka. Nieko blogo apie konkrečius filme pasirodančius aktorius pasakyti negaliu, nes visi jie – tikrai puikūs savo srities specialistai, bet, deja, tai filmas ne jiems.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas, puikiai dramoje „Atkirtis“ pasirodęs Milesas Talleris visą laiką vaidina. Taip, jis vaidina, jis sugeba parodyti emocijas ir perteikti savo herojų, tačiau jis nebuvo panašus į Rydą, o tuo labiau – į superdidvyrį. Jis nespinduliavo jokia charizma, kuri galėtų nukreipti dėmesį nuo prastai vystomos istorijos.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie Kate Marą, kurį suvaidino Sju Storm, Jamie Bellą, įkūnijusį Beną Grimą, pusę filmo vaikščiojusį akmeniniu pavidalu bei Michaelą B. Jordaną. Pastarasis, nors ir geras aktorius, bet visiškai iškrenta iš konteksto. Juokinga, kad studija bandė sulaužyti nusistovėjusias komiksų ekranizavimo taisykles ir pakvietė juodaodį suvaidinti Džonio Stormo. Nesu rasistas, bet šis veikėjas anksčiau buvo baltaodis, o toks eksperimentas parodė, kad bandyta atsikratyti tam tikrų stereotipų dėl juodaodžių superherojų.

Vienintelis puikiai tiek su grimu, tiek paprastame pavidale pasirodęs aktorius – Toby‘is Kebbelas, suvaidinęs Viktorą Von Dūmą. Tai – stiprus, charizmatiškas ir šiurpą keliantis veikėjas, kuris akimirksniu užtemdė visą herojų brigadą. Juokingiausia, kad filme yra akimirka su juo ir beždžionėle. Kaip žinome, būtent šis aktorius įkūnijo pagrindinį „Beždžionių planetos aušros“ antagonistą Kobą. Jeigu ir bus tęsinys, tikėkimės, kad jame bus vietos Viktorui, nes tai šviesiausia viso aktorių kolektyvo akimirka šiame filme.

Antraplanius vaidmenis vaidina Timas Blake‘as Nelsonas, Regas E. Cathey ir Jodis Lyn Brocktonas. Visi jie pasirodė neblogai, priekaištų tikrai nesukelia nė vieno iš šių aktorių pasirodymas.

Verdiktas

„Fantastiškas ketvertas“ – tai labai monotoniškas, nuobodžiai vystomas ir visiškai neįdomus pasakojimas apie vieną iš seniausiai „Marvel“ superherojų komiksų puslapiuose pasirodžiusią komandą.

Filmo veiksmas prasideda likus tik dvidešimčiai minučių iki pabaigos. Nors juosta ir atskleidžia veikėjus, jų dramą, tačiau visiškai „prašauna“ dėl vaidinančių aktorių, todėl filmas tampa visiškai necharizmatišku reginiu, kurį iš visų jėgų bando gelbėti Viktoro Von Dūmo pastangos sunaikinti pasaulį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!