Po itin įspūdingo 2013 m. filmo „Bjaurusis – Aš 2“ pasirodymo studija „Universal“ ir „Illumination Entertainment“ galiausiai pasiryžo į didžiuosius kino ekranus perkelti vaikų ir suaugusiųjų mylimus antraplanius veikėjus.
Už režisieriaus vairo atsistojo abi „Bjauriojo – Aš“ dalis režisavęs Pierre‘as Coffinas ir jo geras bičiulis Kyle‘as Balda, geriau žinomas iš animacinio filmuko „Loraksas“. Režisieriai ne tik pateikia visiškai naują istoriją, tačiau ir sugalvojo puikų sprendimą, kaip perkelti antraplanius veikėjus į lyderiaujančias pozicijas pilno metro filme.
Apie ką mes čia…
Kai Bobas, Stiuartas ir Kevinas dar nebuvo susipažinę su Gru, jų gyvenimas buvo kupinas įvairiausių nuotykių ir baisybių. Herojai tarnavo skirtingiems ponams ir tikroms pabaisoms – jie matė, kaip išmirė dinozaurai, jie padarė galą Drakulai bei dalyvavo didžiųjų piramidžių statyme, tačiau kiekvieną kartą praradę šeimininką, su juo jie netekdavo dalelės savęs, kol galiausiai vieną dieną nesutiko jos…
Kūrinio vidus
Pasakysiu taip. Tai nebuvo mano pats laukiamiausias šių metų animacinis projektas, nes aš, kaip ir daugelis žiūrovų, jau puikiai mačiau, kokį fiasko patyrė daugelio pamilti antraplaniai „Madagaskaro“ veikėjai – pingvinai. „Pakalikų“ schema yra visiškai vienoda – tai tokie veikėjai, kurių buvimas kadre turi būti labai ribotas. Tada jie atrodo labai žaviai ir sugeba pralinksminti taip, kad nejaučiamas diskomfortas dėl jų pertekliaus. Būtent toks ir buvo režisieriaus tikslas, įvedinėjant juos į „Bjauriojo – Aš“ filmus. Žinoma, kai visame pasaulyje toks populiarumas, sunku nesusigundyti ir nesukurti atskiro, taip vadinamo šalutinio projekto, kuriame dominuotų antro plano veikėjai. Šiuo atveju tai gal ir nebuvo skubotas ar beprasmis sprendimas, tačiau, tiesą sakant, tai kartu ir nėra filmas, kuris privers dar ilgai apie jį galvoti.
Matyt, dėl to, kad jam įpusėjus pradeda pabosti tie patys juokeliai ir pakalikų dominavimas kadre. Filmo siužetinė linija, o tiksliau – pati istorija, pateikiama iš šiek tiek kitokio kampo nei ankstesniuose filmuose, kuriuose pasirodydavo pakalikai. Nors viso filmo metu ir yra tam tikros sąsajos su dilogija apie Gru, tačiau tai yra visiškai savarankiškas projektas, kuriame iš arti galime susipažinti su trimis svarbiais pakalikų atstovais – Kevinu, Stiuartu ir Bobu.
Kiekvienas iš jų pateikiamas gana vaizdingai, emocionaliai ir jautriai, tačiau, deja, to nepakanka – tam tikrose situacijose nėra noro juos užjausti, nes bežiūrint į šiuos mielus padarėlius visą laiką laukiama linksmybių ir nesąmonių. O jos pabosta. Pasibaigus 50 rodymo minutei pasidaro nuobodu, nes kūrėjams, matyt, išseko visos įmanomos idėjos ir jie galiausiai pradeda maitinti mus jau matytais „bajeriais“, kuriais galėjome gėrėtis „Bjauriajame – Aš“. Vienu pliusu tampa pats pakalikų pristatymas filmo pradžioje ir jų tarnavimas įvairiems siaubūnams. Na, iš tiesų tai yra juokinga, nes tai kartu pamoko, kad kartais nereikia lįsti į „tamsią vietą“, norint kažkam įtikti. Dažniausiai toks užpakalio laižymas prie gero nepriveda, kuo savo kailiu galėjo įsitikinti Bobas, Kevinas ir Stiuartas. Tai va, toks moralas pasirodo filmo pradžioje ir juo bandoma vadovautis viso filmo eigos metu.
Iš juokingesnių momentų galima prisiminti visai linksmą pakalikų kalbą, kurios nors ir nesupranti, tačiau gali puikiai pasijuokti ją išgirdęs. Lyg maži vaikai bandytų kažką pasakyti, kol galiausiai pradedi suprasti, ko jie iš tavęs nori. Kelios juokingos situacijos taip pat gelbsti kartais užsitęsusį veiksmą, bet tuo ir pasibaigia šio filmo pliusai.
Iš tiesų tai ganėtinai banali ir neišskirtinė istorija, kurioje nereikia ieškoti prasmės kaip tarkim kokiam nors studijos „Pixar“ filme. Pagrindiniu juostos nusivylimu tampa Gru pakeitusi Skarlet Overkil – šis personažas neturi jokio šarmo. Nei ji juokinga, nei jos veiksmai atrodo juokingai, todėl bežiūrint į pakalikus, kurie nori jai tarnauti, nes ji lyg ir yra super niekšė, viskas atrodo beviltiška. Smagu, kad bent jau trumpam ekranuose pasirodo dilogijos herojus, tikrasis blogio genijus Gru, na, tik mažesniame pavidale. Taip pat filmo metu ir vėl sutinkame senai pažįstamus veidus, todėl bent jau iš šios perspektyvos „Pakalikų“ filmas tampa tam tikrais prisiminimais iš „Bjauriojo – Aš“ peržiūros. Taip ir pasibaigia visa juosta, kuriai, be abejonės, lemta uždirbti daug pinigų visame pasaulyje ir galbūt netgi tapti dar vienu 2015-ųjų metų milijardieriumi.
Techninė juostos pusė
Animacija niekuo nesiskiria nuo tos, kurią buvome matę ankstesniuose dvejuose filmuose, kuriuose siautėjo pakalikai. Juostos metu skamba gana gera, rokenrolu alsuojanti muzika, dominuoja itin margas spalvų palėtės pasirinkimas, žavi ir kai kurie operatoriaus sprendimai, tai, kaip perteikiamas kraštovaizdis.
Nors istorija kai kur ir priverčia nuobodžiauti, pats veiksmas judrus. Vis dėlto montažas ir veiksmo sudėliojimas filme netrikdo, kaip netrikdo ir pats garso montažas. Trimatė erdvė nebūtina, tačiau, kalbant atvirai, čia vienintelė animacinių filmų serija, kuriuose itin kokybiškai atrodo 3D.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą žiūrėjau originalo kalba, todėl vieninteliu įgarsinimo pliusu tampa Oskaro laureatės Sandros Bullock įgarsinta Skarlet Overkil. Nors tai ne itin patrauklus ir įdomus veikėjas, tačiau Sandros dėka bent jau emocionalaus balso pagalba herojė perteikta profesionaliai. Be jos, filmo metu galima išgirsti ir Michaelą Keatoną, kuris įkūnija Valterį Nelsoną, Joną Hammą, Steve‘ą Cooganą, Allison Janney, Steve‘ą Carellą ir patį juostos režisierių Pierre‘ą Coffiną, įgarsinusį pakalikus.
Verdiktas
„Pakalikai“ – tai iš dalies itin smagus nuotykių animacinis filmas su visų pamiltais geltonaisiais padarėliais ir jų laikų kelionėmis po visą pasaulį. Kartu tai yra ir savo monotoniškumu šiek tiek nuviliantis pasakojimas, kurio užtenka vos 50 minučių, po kurių seka filmo režisierių idėjų badas, besiremiantis dviem „Bjauriojo – Aš“ dalimis.