Gal ne tiek pavienis straipsnis, kiek šita amžina, jau seniai folkloru tapusi „VilniausKauno konkurencijos“ tema, kurios dalimi šis straipsnis yra. Esu vilnietis, Vilniaus krašto vaikas, todėl norėčiau išsakyti ir savo požiūrį apie visą šį „miestų karą“.

Gimiau ir užaugau viename iš Vilniaus apskrities rajonų, labai netoli nuo sostinės. Vaikystėje su tėvais labai dažnai važinėdavome į Vilnių, rytais į darbą sostinėje dundėjo daugybė gimto miestelio gyventojų.

Vilniaus mados (tiksliau, laisvas stilius, originalumas ir apskritai tokios sąvokos kaip „mada“ nebuvimas) turėjo įtaką mano bendraamžių rengimosi stiliui, dauguma vietinių palaikė „Rytą“ („Žalgiris“ pas mus beveik niekam nebuvo autoritetas), ir savo ateities planus mano bendraamžiai, bendraklasiai siejo būtent su Vilniumi, nelabai svarstydami kitokių variantų.

Taigi, užaugau vos ne „nutolusiame priemiestyje“. Dabar gyvenu sostinėje, labai dažnai lankau gimtą miestelį (nesunkiai galima nuvažiuoti dviračiu). Ar esu patenkintas savo miestu?

Taip, labai! Galiu tik padėkoti Dievui, kad gimiau būtent šioje Lietuvos vietoje. Aišku, jei būčiau gimęs Kaune ar Kvala Lumpūre – liaupsinčiau visai kitą vietovę, tai natūralu. Turbūt dauguma žmonių myli tą miestą ar regioną, kuriame gimė, užaugo, kurio oru kvėpavo ir kurio mentalitetas yra įaugęs tam žmogui į kraują.

Gimei prie Donecko – didžiausia tikimybė, kad mylėsi Donecką. Gimei prie Vilniaus – didžiausia tikimybė, kad mylėsi Vilnių. Paprasta. Dėl to ir juokinga, kai atsiranda tokių, kurie bando įrodyti, kad „tavo miestas prastas, mano – geresnis“. Kaip tokiais subjektyviais dalykais galima kažką įtikinti? Beviltiškas, iš anksto pasmerktas dalykas.

Dėl to ir nesiruošiu nieko blogo sakyti apie Kauną. Man Kaunas yra svetimas, tolimas, visai kitokia aura, nes aš negyvenau ten, neturiu nei draugų, nei artimų pažįstamų iš šio miesto, todėl ir negaliu jo objektyviai vertinti.

Mano tikslas kitas – paneigti dažnai girdimas klišes apie Vilnių, atseit, tas ar anas dalykas Vilniuje yra blogai. Kaip vilnietis, kvėpuojantis šio miesto oru, puikiai žinau, kad tie dažnai aptarinėjami „minusai“ iš tikrųjų nėra jokie minusai.

Dažniausiai akcentuojamas „minusas“ įvairiuose „Vilniaus nemylėtojų“ pasisakymuose – tai Vilniaus daugiatautiškumas, atseit „atvažiavau į Vilnių, o ten lenkiškai šneka, įsivaizduojat?“. Tiesą sakant, bjauroka girdėti pasipiktinimą tuo.

Visų pirma, tokie pasisakymai beveik balansuoja ties tautinės neapykantos kurstymo riba, iš čia jau visai netoli iki perlenkto nacionalizmo. 

Antras dalykas – nuo kada tam tikrame mieste dominuojanti žmonių tautybė parodo to miesto kokybę? Koks gi čia jau Kauno neeilinis pliusas, kad jis yra lietuviškas? Nesakau, kad Kaunas kažkuo blogesnis dėl lietuviškumo, man įdomiau kuo jau jis geresnis, kaip teigia kai kurie?

Pats esu lietuvis (jeigu pasigilinus – gal ir negrynakraujis, bet argi tai svarbu), tačiau nuo vaikystės augau daugiatautėje aplinkoje. Su rusų ir lenkų vaikais žaidžiau vienoje smėlio dėžėje, krėtėme išdaigas, turėjome daugybę linksmų, nepamirštamų įspūdžių. Dabar turiu įvairių tautybių draugų, kolegų, pažįstamų...

Ir kuo gi jau būtų geriau, jeigu aš gyvenčiau Kaune ir mano draugai, kolegos, pažįstami būtų beveik vien lietuviai? Mano gyvenimas dėl to būtų geresnis, pilnavertiškesnis, ar jie būtų geresni žmonės? Nieko panašaus. Bendrautume taip pat, draugautume taip pat, pyktumės irgi taip pat. Tai ką lemia ta tautybė? Mano manymu, nieko, absoliučiai nieko. Juodaodžių ar musulmonų draugų, tiesa, neturiu (mano aplinkoje nelabai jų yra), bet jei turėčiau – ir ką?

Dėl to man kiekvieną kartą skamba nelabai gražiai, kai kas nors pradeda aukštinti Kauno lietuviškumą, kaip kažkokį didelį privalumą. Aš nesakau, kad lietuviškumas yra blogai. Puiku, vieno miesto tautinė sudėtis yra vienokia, kito miesto kitokia, bet argi tai parodo, kad kažkuris miestas yra geresnis už kitą?

Nacionalizmas ir tautinė nesantaika prie gero neveda – tuo jau ne kartą istorijoje žmonės yra įsitikinę. Todėl vienintelis teisingas kelias – taikus ir geranoriškas sugyvenimas su visų tautybių žmonėmis. Vilnius ir aplinkiniai rajonai, mano kuklia nuomone, yra tobulas taikaus daugiatautiško regiono pavyzdys, iš kurio daugybė pasaulio karštųjų taškų, kur gyventojai skerdžia vieni kitus vien dėl tautybės ar religijos, galėtų tik mokytis ir mokytis.

Dėl Kauno patriotiškumo ir Vilniaus, atseit, nepakankamo patriotiškumo: nežinau kaip kiti, o aš – Vilniaus patriotas, savo gimtojo rajono ir kitų dažnai lankomų vietovių aplink Vilnių. Man visas šis kraštas yra super – su lietuviais, lenkais, rusais, tūkstančius kartų išvaikščiotomis gatvėmis, išvažinėtais keliais, aplankytomis paežerėmis, kavinėmis, kiemais, Neries pakrantėmis, savais žmonėmis, daugybe prisiminimų ir t. t., galima vardinti ir vardinti.

Neabejoju, kad nemažai vilniečių yra ne mažesni savo miesto patriotai už mane. Patriotizmas nėra kažkoks išskirtinis Kauno bruožas – tai yra universalus bruožas, būdingas visiems žmonėms visame pasaulyje. Kas didesnis patriotas – vilnietis Vilniaus ar kaunietis Kauno? O gal maskvietis Maskvos, o gal Donecko, San Paulo, Šanchajaus gyventojai – savo miestų? Tai būdinga visiems, ir didžiuotis tuo, kad mes patriotai yra tas pats, kas didžiuotis tuo, kad aš valgau. Tame nėra nieko išskirtinio, nieko ypatingo, kas nebūtų būdinga kitiems.

Dar labai dažna miestų karuose aptarinėjama tema – gyventojų rengimosi ypatumai. Apie Kauną ir treningus bei persidažiusias fyfas, ko gero, yra girdėjęs kiekvienas. Kaune lankausi labai retai, kiek teko lankytis – treningų dominavimo ir nepastebėjau (nežinau, kokia situacija buvo seniau), tačiau kad yra merginų, labiau mėgstančių puoštis, prisidažiusių galima pamatyti daugiau nei Vilniuje – šitą pastebėjau (tiesa, tai subjektyvus pastebėjimas, kuris gali būti ir klaidingas). Na, tegul kiekvienas rengiasi taip, kaip nori.

Man, kaip Vilniaus atstovui, norėtųsi labiau akcentuoti kitą dalyką – kai kurių Vilniaus nemylėtojų mėgstamą pašiepti vilniečių apsirengimą, kaip kreizovą ir be ryšio. Tą labai gerai pailiustruoja senas anekdotas: atvažiavo du vilniečiai į Kauną. Vieno ryškiai salotiniai batų raišteliai, o kitas šiaip į galvą gaus. 

Na, kad Vilniuje (manau, kad ir kituose miestuose) daug žmonių, kurie rengiasi laisvai ir taip, kaip nori, tai seniai daugelio pastebėtas dalykas, ir galvoju, kad tai tikrai labai gerai.

Gali išsiskusti žvaigždę ant galvos, pasidaryti dredus, apsimauti plačias, siauras, languotas, raudonas, ar bet kokias kitokias kelnes, pasikabinti grandinę ar netgi penkias, gali net apsirengti treningais ir kiek nori gali vaikščioti gatvėmis, jausdamasis maždaug garantuotas, kad netgi tokiuose rajonuose, kaip Krasnucha ar Naujanai niekas nepasakys: ė, lochas, kaip čia apsirengei, ir nepasiūlys į galvą. 

Kokia situacija Kaune? Nežinau, neteko daug vaikščioti, bet labai tikiuosi, kad šiame mieste taip pat kaip ir Vilniuje abejingai žiūrima į tokį nereikšmingą dalyką, kaip apsirengimas, ir nesikabinėjama dėl ne tokių kelnių ar grandinių. Juk anekdotai apie salotinius raištelius yra tik anekdotai, ar ne?

Man giliai įstrigo vienos pažįstamos (tiesa, ne kaunietės, o klaipėdietės) nuomonė, išsakyta ilgiau pavaikščiojus po Vilnių: o čia pas jus žmonės visai nesipuošia, rengiasi maišais, bet kaip. 

Panašių nuomonių teko girdėti ir daugiau. Ką gali žinoti, gal tai – ne atsitiktinumas, gal iš tiesų kiekvienas miestas turi kažkokių savo ypatumų, ir daugeliui žmonių būdingą išvaizdos, kalbėjimo ar net elgesio stilių, tam tikrą mentalitetą? Tai labai plati tema, ko gero, reikalaujanti net sociologų dėmesio. O aš dėl tokių pasisakymų nė kiek nepykstu. Gal tai, kuo aš pats rengiuosi, irgi kas nors pavadintų „maišais“, bet man tai tiesiog laisvalaikio rūbai, kurių patogumas ir praktiškumas yra žymiai svarbiau už visokias elegancijas.

Taigi, kaip vilnietis (gal ir negrynakrajis, bet vis tiek Vilniaus krašto vaikas), pabandžiau šiek tiek apginti savo miestą. Aišku, kvailystės tie miestų karai, nes visur gyvena žmonės, ir mes turime gerbti vienų kitų panašumus ir skirtumus. Vis dėlto negerai, kai atsiranda žmonių, kurie tuos skirtumus paverčia pašaipų objektu ir pradeda aukštinti saviškius, tuo pačiu juodindami kitus. 

Nemanau, kad Kaune dauguma žmonių turi kažką prieš Vilnių – adekvačiai mąstantys žmonės žiūri į patį žmogų, koks jis yra, o ne iš kokio miesto kilęs. Atsakyti norėjau tiesiog tiems, kas pila pamazgas ant mano miesto – neabejoju, kad Kaune tokių mažuma. Taika ir ramybė mums visiems – ir Vilniui, ir Kaunui. Visi mes Dievo kūriniai.

P. S. jei kažkam pasirodė, kad tai eilinis vilniečio iš provincijos rašinys, galiu pasakyti, kad savo gimtą miestelį myliu ne mažiau už Vilnių. Tiesiog tema yra Vilnius – Kaunas, todėl apie gimto miestelio nebuvo kur akcentuoti – bet tai jokiu būdu nereiškia, kad išsižadu savo šaknų ar laikau savo namais tik Vilnių. Toli gražu ne.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!