Realybė kaip visada ne tokia dramatiška. Maigiau tik minkštą kamuolėlį viena ranka, o kita kilnojau vis draugės pripildomą vandens stiklinę.
Neatlygintinai aukoti kraujo planavau jau keletą metų. Sutrukdydavo skubėjimas į paskaitas ar darbą, nors raudona palapinė mieste ir rėždavo akį. O gal tai buvo pasąmoningas gailėjimas atiduoti kažką savo?
Vieną kartą buvau prispausta į kampą studentų bibliotekoje, bet tada galbūt studentiška mityba ir koliokviumai „surijo“ mano hemoglobiną ir jo pasirodė per mažai dovanoti kitiems. Vėliau atlikus kraujo tyrimus poliklinikoje 7 valandą ryte tarp ne visada laimingų senjorų į ją grįžti atgal nebesinorėjo. Žinojau, kad hemoglobiną galima pasitikrinti ne tik ten, tad myniau (tik prieš tai apsiavusi bachilus) Nacionalinio kraujo centro, įsikūrusio Vilniaus universalinėje parduotuvėje, slenkstį.
Nuošaliame ir, atrodo, steriliame prekybos centro kampelyje maždaug per minutę buvo patvirtinta, kad raudonojo baltymo, savyje turinčio dalelę geležies, netrūksta ir galiu duoti kraujo. Greitai šalia prisistačiusiai gydytojai šio tyrimo turbūt ir nereikėjo: ne vieną dešimtmetį treniruota akis atrodo gali kelių gramų tikslumu įvertinti hemoglobino koncentraciją kraujyje pagal skruostų raudonumą. O jei šie padažyti, tai specialistės pamatys, kad liesai panelei dar trūksta kelių jautienos kepsnių iki 50 kg kūno masės.
Taip pat per porą sekundžių moteris įvertino mėlynuojančius kraujo indus ir buvau džiugiai priimta į donorų būrį, nors iš jos reakcijos panašiau, kad tai koks uždaras vakarėlis, kur buvau laukiama viešnia. Tiesa, kad prasidėtų vakarėlis dar reikėjo užpildyti puslapio ilgio anketą, perbėgti akimis porą eilučių ir sukeverzoti parašą.
Po šių neilgų procedūrų atsidūriau ant gulto ir galiu pasakyti, kad jauduliuko buvo. Tik ne tiek daug, kiek vėliau į gretimą donoro vietą paguldyto jauno vaikino veide (sklinda gandas, kad pastarieji dažniau leipsta vien nuo adatos vaizdo).
Vis bandydama pajusti kažkokį blogumą leidausi siurbiama daug mažiau įkyriai nei uodas dirbančio aparato, bet ryškių pojūčių neatsirado. Nepaisant to, kaip mama rūpestinga sesutė liepė atsigulti ant kėdės, kuri primena poilsį prie šiltos jūros kranto, ir padrybsoti dar keletą minučių. Silpnumo taip ir nepajutau, nors netekau apie 10 procentų savo skysto audinio.
Gal tik šiomis dienomis kvapo gniaužimas užlipus keletą laiptų pakopų mažiau nei įprastai primena apie gerą darbą ir sukelia šypseną taip pat kaip namuose besimėtančios dovanėlės. Jos visai nemenkos: kokybiški saldumynai, bilietas į kiną (galėjau rinktis kraujo grupę skelbiančią apyrankę) ir net garbingas pažymėjimas. Nesakau, kad tik jos skatina atsikratyti truputį savo kraujo ir priversti padirbėti tuos tingius kaulų čiulpus, bet išdidžiai nešantis pilną maišelį jausmas buvo lyg laimėjus loteriją.
Norėčiau pasakyti, kad visada suvokiau, kokia svarbi donorystė ar apie ją žinojau nuo vaikystės. Teisybė ta, jog artimieji nelabai entuziastingai priima mano užuominas apie tai, kad galėtų duoti kraujo. Geresnį suvokimą davė medicinos studijos ir žinojimas, kad mano kraujo reikia ne tik kažkokiam nutrūktgalviui su užsiožiavusiu motociklu, bet blyškiaveidžiams vaikučiams, kurie niekuo nenusikaltę, tačiau serga baisiomis ligomis.
Šiandien nekantrauju vėl atlikti viduramžiais taip mėgtą kraujo nuleidimą. Gal jis tikrai padeda... Bent jau kažkokį paslaptingą gerumą širdyje sužadina. Kitas žingsnis nuspręsti, ką galėčiau padaryti dėl kitų po mirties: gal pasirūpinti organų donoro kortele ar atlikti tai, kas kitiems vos pagalvojus stingdo brangųjį kraują – paaukoti savo kūną mokslo tikslams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!