Čia galima pamatyti viską – ir romantiškai į vandenyną besileidžiančią saulę, ir kalnais slenkantį debesų šešėlį, ir per greitkelį bėgančią avių bandą, ir prabangius karaliaus rūmus saugančių išvargusių kareivių veidus.
Įsimylėti šį kraštą lengva ne vien dėl reginių įvairovės. Širdį šildo žmonių paprastumas, draugiškumas, geranoriškumas. Net jei esi tik prašalaitis, akivaizdžiai ne vietinis, o perbalęs (ar kaip tik nuo kaitrios saulės nenormaliai įraudęs turistas), neverta nustebti, jei vietinis marokietis, verdantis arbatą aprūkusiame arbatinuke šalia žuvies turgaus, tiesiog susikūręs laužiuką ten, kur jam patogu, mielai pasiūlys tos arbatos paragauti, prisėsti, atsikvėpti. Gyvenimo tempas šioje šalyje, rodos, keliolika kartų lėtesnis nei Europoje, žmonės turi kur kas daugiau laiko mėgautis šeima, gamtos gėrybėmis, nepamiršdami kaskart padėkoti už tai Dievui.
Žinoma, akivaizdu, didmiesčiuose tempas visai kitoks. Štai čia vertėtų paminėti civilizacijos ir viduramžių (šis žodis pasitelktas kaip civilizacijos antonimas, o ne konkretus žmonijos istorijos laikotarpis) sankirtą Maroke. Pavyzdžiui, ant vandenyno pakrantės įsikūrę miestai Agadiras ir Gulmimas. Vaizdų įvairovė čia – tik „stiprių nervų“ turistams. Čia galima rasti viešbučių, kurie tėra didelė palapinė su kilimu. Bet šeimininkas būtinai pavaišins šviežia arbata (jos marokiečiai geria itin daug, itin saldžios ir itin stiprios, bet visada tik žalią), pakvies į greta esantį „normalų viešbučio padalinį“, nes išlepusiems svetimšaliams gali būti nemenkas iššūkis sėdėti ar juo labiau gulėti ant žemės. Tiksliau, iššūkis užtirpusiomis kojomis ir maudžiančiais kaulais po to atsistoti...
Tame pačiame viešbutyje galima pamatyti senovinių marokietiškų instrumentų, lempą, sukonstruotą ant palmės kamieno, greta – tam regionui būdingi augalai, kiek tolėliau laukuose – besigananti ožkų ar avių banda, o kilstelėjus žvilgsnį aukštyn – nepakartojamas saulėlydis palmių viršūnėse.
Kainos ir kokybės santykis turi būti paminėtinas ir kalbant apie marokietišką taksi, ir apie šios šalies auksu vadinamą Argano aliejų. Pirmiausia taksi. Panorus nusigauti iš taško A į tašką B reikia žinoti, ar tie taškai – dar tas pats miestas, ar jau kitas, nes marokietiška taksi sistema primena lietuvišką mikroautobusų sistemą. Iš Kauno į Vilnių miesto „mikriuku“ nenuvažiuosim, tik tarpmiestiniu. Taip ir su taksi Maroke.
Įlipus į taksi jis nepajudės, kol nesusirinks bent 3 keleiviai, tačiau neretas vaizdelis – 4 ar 5 žmonės ant galinės ir 3 ant priekinės sėdynės (įskaitant vairuotoją, žinoma). Mokestis už tokią kelionę, tarkime, už nuvažiuotus 20 kilometrų, apytikriai būtų 2,5-3 eurus (25 – 30 dirhamų). Žinoma, eismo sąlygos Maroke – jau atskira tema... Sistema ten taip pat labai savita. Pirmas įspūdis – kas kaip nori, tas taip važiuoja. Bet taip nėra. Taisyklės vis dėlto egzistuoja. Kaip ir eismo reguliuotojai – policininkas, reguliuojantis eismą, Agadire ir aplinkiniuose miestuose yra gerokai dažnesnis reginys nei veikiantis šviesoforas.
Taigi su dažniausiai senutėlaičiu, tačiau puikiai riedančiu taksi nuvažiavus iki turgaus galima nesunkiai rasti Maroko auksu vadinamo Argano aliejaus. Tai iš Argano medžio vaisių kauliukų išgaunamas aliejus, kuris itin vertinamas kulinarijoje ir kosmetikoje. Argano medžiai auga kone kiekvienoje pakelėje. Nors augalas itin nereiklus, tačiau auga tik Maroke. Būtent dėl to, norint įsigyti šio aliejaus Lietuvoje ar kitose šalyse, tenka mokėti gana nemažai. Pačiame Maroke jis nėra itin brangus.
Pasakoti apie gėrybes ir įspūdžius vos grįžus iš kelionės po šią spalvingą saulėtą šalį būtų galima be galo krašto. Nepaminėti liko apelsinai, kojas glostantis šiltas paplūdimio smėlis, didingi kalnai, vartai į Sacharą, prieskonių gausa ir dar daug visko...Vis dėlto geriau kartą pamatyti, nei 10 kartų išgirsti ar perskaityti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo kelionės įspūdžiais? Papasakoti, kur verta atostogauti, o kur geriau nevažiuoti? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: