Jau vien tai, kad tai paskutinis velionio aktoriaus Paulo Walkerio darbas. Taip, esu didelis gerbėjas šio, jau beveik serialu tapusio filmo. Vien iš pagarbos nuostabiam aktoriui tiesiog privalėjau jo darbą pamatyti kine, o ne prie televizoriaus ekrano.

Filmu likau visiškai patenkintas, bet išėjus iš kino salės, apėmė tuštumo jausmas. Kažkas panašaus, kai perskaitai labai gerą knygą ir suvoki, kad daugiau tokios geros knygos nebebus. Prisiskaičiau ir prisiklausiau įvairiausių nuomonių apie šią „Greitų ir įsiutusių“ franšizės dalį, bet tai filmas, skirtas mėgautis juo, mėgautis gražiais vaizdais, greitų ir galingų automobilių skleidžiamais variklių garsais, nuostabiu operatoriaus darbu, geru muzikiniu takeliu ir svarbiausia – kino specialiaisiais efektais. Tai ne toks filmas, per kurį reikia galvoti, laukti atomazgos ir tapatinti su realybe bei fizikos dėsniais.

Tai ne tas filmas. Ir, tiesą pasakius, visas laikas praleistas kino teatre buvo puikus. Visiškai nesuku sau galvos apie realybėje neįmanomus dalykus, tiesiog mėgavausi, mano galva, geriausia filmo dalimi iš visų septynių.

Tačiau aš ne apie tai. Po penkerių metų pertraukos, mano akimis, kino teatro kultūra visiškai nepasikeitė. Prisirinko beveik pilna salė automanų ir automanių (arba automanų draugių). Na ir prasidėjo visi „geriausi“ kino teatro „privalumai“. Visų pirma, po salę pradėjo sklisti įvairiausi kvapai: kas atsinešė spragėsių, kas „čipsų“ ir alaus, kas spragėsius „daužė“, kas picą „kapojo“ ir dar visokiausi aromatai. Visas tas mišinys sklendė ore viso filmo metu.

Sumokėjau pinigus už tai, kad galėčiau mėgautis kinu, bet tikriausiai ne tik už tai, dar ir už tai, kad mane supykintų. Neperku ir nepirksiu jokio maisto neštis į kino salę! Jeigu taip norisi valgyti, tą patį galima daryti namie, sėdint prie televizoriaus.

Kitas pastebėjimas susijęs su reklama. Lietuvos televizijos kanalai yra nemokami, bet kad visa tai matytume nemokamai, esame priversti žiūrėti niekam neįdomią reklamą po 4-5 kartu per valandą po 15-20 ar panašiai. Už tai gauname 90 proc. protą bukinančios produkcijos (ačiū visiems aukščiausiems už internetą, antraip būtume pavirtę į monikas šalčiūtes). Ant bilieto parašyta, kad kino seansas prasideda 18.20 val.

10 minučių kino naujienų anonsų ir taip ilgai lauktas filmas prasidės! Nė velnio! Lygiai 20 minučių teko stebėti lygiai tą pačią, niekam neįdomią reklamą, nuo kurios jau koktu darosi matant per televiziją. Tik kino teatre reklaminiai klipai dar ilgesni! Tik keturi kino anonsai po ilgos reklamos ir prasidėjo filmas.

Natūraliai kyla klausimas: tai už ką, po velnių, mes mokame?! Mano supratimu, už filmą kino teatre, mokame tam, kad nereikėtų žiūrėti tų prakeiktų reklamų. Netikiu, kad kino teatrai neišsilaiko vien už parduodamus bilietus. Jei neišsilaikytų, kainos kiltų kaip grybai po lietaus. Bet jei juos stato, modernizuoja, investuoja į naujausias 3D technologijas, vadinasi finansinė padėtis yra gera (čia kaip paprastam žmogui atrodo iš šalies). Negana to, kad ore tvyrantis kvapų mišinys vimdo, telefonuose neišjungti garsai, komentatoriai neužsičiaupia, traškinami kukurūzai ir spragėsiai, tai dar reikia priverstinai žiūrėti reklamas.

Kai rodomi kino filmų anonsai – man patinka, taip ir turėtų būti, juk sužinai, kas artėja ir kas bus rodoma Lietuvos kino teatruose artimiausiu metu. Manau, tam ir skirtos tos 10 minučių prieš kino seansą, kad žiūrovai galėtų susipažinti su artėjančiomis naujienomis.

Vienaip ar kitaip, po penkerių metų niekas nepasikeitė, tik pailgėjo prakeiktos reklamos laikas. Žiūrovų pagarba vieni kitiems, ir, šiuo atveju, pagarba velioniui aktoriui Paului Walkeriui, nepasikeitė, o jei tiksliau – pagarbos visiškai nėra. Niekam. Net valytojoms, kurios po seanso, turi kuopti paliktą tvartą.

Taigi, retoriškai noriu paklausti, ar Lietuvos kino teatrai turi teisę mus, kinomanus, versti žiūrėti reklamą, kai mes jau sumokėjome pinigus, kad to bardako išvengtume?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone ir mintimis? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: