Rasti darbą studentui Vilniuje yra nelengva. Pasiūlymų daug, tačiau pradėjus domėtis dauguma darbdavių negali pasiūlyti su studijomis suderinamo darbo grafiko. Taigi po mėnesį trukusių nesėkmingų aktyvių paieškų pats patalpinau skelbimą apie darbo paiešką ir po 2 savaičių sulaukiau pirmojo skambučio.
Skambinęs žmogus prisistatė, kad yra picerijos savininkas, ir paklausė, ar domintų picų išvežiotojo darbas. Gavęs teigiamą atsakymą dar pasidomėjo, ar turiu automobilį, ar jis ekonomiškas, ar esu pakankamai patyręs vairuotojas, kad galėčiau važinėti Vilniuje, ir pakvietė susitikti. Susitikome ne picerijoje, o prekybos centre. Jis trumpai pasidomėjo manimi ir pristatė siūlomą darbą.
Papasakojo apie esmines darbo sąlygas, tvarką, pasiūlė specialų studentams skirtą grafiką. Darbas – pirmadieniais-penktadieniais nuo 15 iki 22.30 val, o šeštadieniais – nuo 11 iki 23 val. Už kurą sumoka įmonė, tačiau automobilį turiu naudoti savo. Na, trumpai tariant visos sąlygos buvo aiškios ir suprantamos , tačiau atlyginimo pasiūlymas mane nustebino.
Vadovas ramiai ir įtikinamai paaiškino, kad daugumoje picerijų yra tokia tvarka, kad vairuotojai negauna atlyginimo. Jų pajamos yra iš klientų gaunami arbatpinigiai. Klientas vidutiniškai palieka po 1 eurą ir daugiau arbatpinigių. Šiokiadieniais nuo 15 iki 22 val. vairuotojas spėja nuvežti apie 15 užsakymų, todėl gali tikėtis maždaug 15-20 eurų uždarbio, šeštadienį darbo diena trunka ilgiau todėl arbatpinigių jau galima surinkti apie 30 eurų. Čia pat vadovas ant lapuko paskaičiavo kad per mėnesį arbatpinigių turėčiau surinkti apie 500 eurų. Tiesa pridūrė, kad tiek uždirbti galiu tikėtis tik tokiu atveju, jei suksiuosi greitai. Jei važinėsiu lėtai, tai nespėsiu pristatyti nurodyto kiekio užsakymų, ir pajamos, žinoma, bus mažesnės.
Dvejopi jausmai užplūdo mane. Žinoma, 500 eurų per mėnesį man yra neregėtos pajamos. Iki šiol versdavausi su dvigubai mažesne suma. Tačiau pats faktas, kad nemokamas joks oficialus atlyginimas, suglumino. Tuo metu tiesiog pasimečiau, bet, nenorėdamas prarasti pasiūlymo, pasakiau, kad sąlygos tenkina. Vadovas padėkojo už skirtą laiką ir pažadėjo per keletą dienų paskambinti ir pasakyti tiksliai, kada ir kur pradedu dirbti.
Grįžęs į bendrabutį pasiklausinėjau kitų studentų. Vienas jų buvo dirbęs picų išvežiotoju ir iškart pasakė, kad mano vardinami skaičiai nėra realūs. Visų pirma, nemaža dalis klientų arbatpinigių apskritai nepalieka, kiti palieka kelias smulkias monetas, ir tik nedidelė dalis palieka eurą ar daugiau. Minimas sumas galima surinkti tik labai gerą dieną, o tokių nebūna daug. Kartais būna, kad apskritai per visą dieną jokių arbatpinigių negauni. Nusprendžiau, sulaukęs darbdavio skambučio, dar paklausti dėl oficialaus įdarbinimo.
Net ir įdarbinus mane 0,25 etato, darbdavys privalo mokėti ketvirtadalį minimumo. Todėl jei atlyginimo nemoka visiškai, turbūt ir įdarbinimas yra neoficialus. Deja, paklausti negalėjau, nes darbdavys man taip ir nepaskambino. Norėjau pasiteirauti, ar Jums yra tekę dirbti tik už arbatpinigius? Kiek maždaug surinkdavote arbatpinigių per dieną? Ir apskritai, ar darbdavys tokiu atveju elgiasi sąžiningai, siūlydamas dirbti be atlyginimo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti, kaip sekėsi ieškoti darbo, kokių darbdavių sutikti? O gal esate susidūrę su darbuotojais, kurie verti atskiro teksto? Pasidalinkite savo mintimis žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: