Šį sykį duetas plačiai auditorijai pristato vieno populiariausių M. Millaro sukurto komiksų „Slaptoji tarnyba“ ekranizaciją apie savotišką šnipų gyvenimą, perpildytą kvapą gniaužančiais nuotykiais, muštynėmis ir elegancija.
Apie ką mes čia…
Chuliganas Garis kiekvieną dieną ieško sau problemų, kol galiausiai pakliūna į areštinę. Tačiau vaikinui pasiseka, jį iš nelaisvės ištraukia paslaptingasis Haris Hartas, kuris karštakošiško būdo vaikine mato potencialą ir pasiūlo jam dalyvauti apmokymuose slaptoje organizacijoje „Kingsman“. Ilgai spyriojęsis Garis galiausiai sutinka. Vaikino laukia ilgas, daug fizinių jėgų ir protinių sugebėjimų reikalaujantis atsidavimas savo šaliai, nes jau labai greitai tiek jam, tiek visam pasauliui teks susidurti su labai pavojingu priešu, norinčiu pakenkti milijardams žmonių.
Kūrinio vidus
Po to, kai režisierius Matthew Vaughnas atsisakė kurti antrąją naujosios „Iksmenų“ trilogijos dalį ir pasiryžo dar kartą bendradarbiauti su Marku Millaru, perkeliant pastarojo grafinę novelę į didžiuosius ekranus, pasidarė išties įdomu.
Vis dėlto, atsisakyti žinomos franšizės vystymo ir susitelkti prie ne tokio populiarumo turinčio komikso buvo labai ryžtinga vien dėl finansinių juostos perspektyvų, kurios ir yra svarbiausios tokio žanro ir temos filmuose.
Režisierius, numetęs nuo savęs „PG-13“ reitingo naštą, vėl pasijautė laisvas ir kūrybingai nusiteikęs ekrane išdarinėti viską, kas tik jam šauna į galvą. Tai parodo šiai juostai suteiktas „R“ reitingas, kuris dažniausiai nenuvilia brutalaus konteksto filmų gerbėjų vien dėl smurto ir tikroviško „snukiadaužio“, kuris ne taip dažnai sugeba nustebinti visko mačiusius žanro mylėtojus.
Prieš juostos peržiūrą mano rankose atsidūrė popierinis grafinės novelės „Slaptoji tarnyba“ egzempliorius, kuris buvo perskaitytas per vieną prisėdimą. Greita, įtempta, juokinga ir, svarbiausia, įsimenana. Iš karto pagalvojau, kad daugelį komikse aprašytų vietų bus tiesiog neįmanoma perkelti į ekranus. Tačiau klydau, nes režisierius savo išradingumu neturi ribų.
Scenarijaus atžvilgiu viskas parašyta taip, kad juosta nuo pat pradžių supažindina mus ne tik su pagrindiniais personažais, bet dar ir kruopščiai nagrinėja pačios slaptos tarnybos užkulisius ir jų darbą. Nors tai ir yra išgalvotos specialiųjų Didžiosios Britanijos tarnybų pasaulis, kuris sukuria taiklią aliuziją į MI6 (tą pačią, kuriai priklauso Džeimsas Bondas), tačiau pateikia tai su humoru ir ne tokiu rimtu tonu, kurį galėjome matyti 23-uose agento 007 nuotykiuose.
Taip pat filmas atspindi geriausias šnipų juostų tradicijas, todėl nenustebau, kai filmo metu pamačiau sąsajas su kultiniais kino fenomenais „Misija neįmanoma“, jau minėtu „Bondu“ ar „Borno“ epopėja. Panašumais filmas dar atspindi 2008 m. veiksmo juostą „Ieškomas“. Žinoma, lyginti visu šių filmų su „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ nederėtų, nes tai skirtingų kalibrų pasakojimai, bet pasiskolinus iš kiekvieno po kažkokią dalį, galima sulipdyti tikrą šnipų temos stebuklą, kas šiuo atveju ir įvyko.
Istorija vystoma labai energingai, žvaliai, įtraukiančiai. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai iš pirmo žvilgsnio paprastai kaip dvi kapeikos atrodantis filmas yra intriguojantis iki pat galo (jeigu nesi skaitęs grafinės novelės).
Smurtas – pati svarbiausia šio pasakojimo dalis. Būtent jis iš šios juostos padaro ne tik veiksmo bombą, bet ir vieną kruviniausių ir epiškiausių komiksų ekranizacijų, kurią man tik teko regėti. Be pasigailėjimo taškomos galvos, žmonės skerdžiami lyg per mėsos aparatą, ir visa tai parodyta be užuolankų – vaizdžiai, linksmai ir tiesiog stilingai. Filme nėra nei vienos vietos, kur smurtas atrodytų pernelyg nuvalkiotas ar būtų persistengta. Ne, visiškai ne.
Tai filmas, kuriame smurtas gali lygiuotis į meno šedevrą, kaip buvo prieš metus indoneziečių veiksmo šedevre „Reidas 2“. Dar iki šiol prisimenu sceną bažnyčioje. Po jos iš inercijos atsistojau ir pradėjau ploti. Tai geniali ir kvapą gniaužanti scena, kurią įgyvendinti buvo sunkiausia. Taip pat juostą lydėjo ir įspūdingos muštynės, kurios nesiliovė viso filmo metu.
Įdomiausia, kad filmas šiuo klausimu yra padalytas į kelias dalis. Būtent su kiekvienu žingsniu link juostos finalo, smurto protrūkiai vis labiau augo ir augo, kol galiausiai buvo parodytas pats efektingiausias ir daug darbo reikalaujantis susidūrimas su finaliniu bosu. Filmas kupinas gana išradingų ir nenuvalkiotų dialogų, kas irgi pagyvina atmosfera ir leidžia karts nuo karto atsipūsti nuo įtampos kupinų veiksmo scenų.
Labai pašiepiamas Holivudas ir pati kino industrija, jų vadovai bei garsenybės. Scenaristai į siužetinės linijos centrą net įtraukė pasaulio lyderius, jų vadovaujamą politiką ir pašiepė juos, tokiu būdu, parodydami, kad net ir už pačių svarbiausių asmenų stovi dar svarbesni, kurie ir valdo visą pasaulį. Taip pat nemažai stereotipų, pašiepimo, rasistinių juokelių, pajuokos iš degraduojančios homofobų visuomenės ir, žinoma, pašaipa iš religijos fanatikų. Daug temų nagrinėjimo, daug parodijos iš tam tikrų žanro klišių, daug pašaipos ir meistriško humoro – tai tik dalis šios juostos privalumų. Ir meilės čia netrūksta, bet tos tikros, o ne romantinių knygų puslapiuose aprašytos saldžios ir vemti verčiančios meilės.
Personažai šiame filme irgi sukuria nemenką pamatą bendram pasakojamos istorijos įdomumui. Pagrindinis herojus Garis – klišėmis iš daugybės filmų apipinto personažo portretas. Nenuorama, kuris permąsto savo gyvenimą ir bando pasikeisti ir tuo pačiu išgelbėti pasaulį. Kiek filmų matėme su panašiais personažais? Manau, kad net ir nesuskaičiuosime. Tačiau jis ir yra puiki parodija jau matytų veikėjų, jis moka kautis, gerai išmano „parkūrą“, turi taip reikalingo šarmo pakerėti damas. Tačiau, kaip bebūtų, jis pasilieka už borto, kai ekrane pasirodo Haris – specialusis „Kingsman“ tarnybos agentas.
Moterys turėtų alpti vien nuo jo žvilgsnio ir manierų, o ką jau kalbėti apie vyro rūbus, kuriuos siuva žinomiausi pasaulio dizaineriai. Klasiško Bondo pavyzdys, kuris savo pasirodymu džiugina akis. Dar kartą prisiminus bažnyčią, norisi paploti už tokį įspūdingą šou. Antagonistas irgi ne ką prasčiau rengiasi, tik jis labiau demonstruoja ne klasikinį, o jaunatvišką stilių arba, kaip dabartinis jaunimas sako, „SWAG“. Kiek kepurių per visą filmą pakeitė Valentino personažas, irgi nesuskaičiuosime, – begalę. Kaip blogiukas ir tikras sociopatas jis nesukelia baimės ir žiūrint į jį nejauti antipatijos, todėl priimti jį rimtai kaip žmogų, norintį sunaikinti žmoniją, tiesiog neįmanoma, nors jis atskleistas tinkamu kampu, pašiepiant šiuolaikinio pasaulio tendencijas į lyderystę ir žmonių bukumą.
Užtat jo padėjėja Gazelė – tikras košmaras bet kokiam agentui. Jau pirmą kartą jai pasirodžius pasidaro baugu. Mirties mašina, įvyniota į labai patrauklios merginos kūną. Jos susidūrimai su bet kokiais priešininkais – tikra šventė akims. Šį naujausią režisieriaus Matthew Vaughno filmą būtina pamatyti kine. Jis suteiks daug puikių ir adrenalino kupinų akimirkų, sukeliančių vien tik geriausius jausmus peržiūros metu. Tokios komiksų ekranizacijos dar nebuvo, ir vargu, ar artimiausiu metu atsiras, todėl tokį smurto šou praleisti neatleistina visiems juodo humoro ir veiksmo žanro gerbėjams.
Taip pat, tai geriausias M. Vaughno sukurtas filmas, kuris ne tik aplenkia puikius „Ateini čia arba gauni į dūdą“ bei „Iksmenai: pirma klasė“, bet dar ir tampa kol kas geriausiu 2015 metais pasirodžiusiu filmu. Tikiuosi, kad sulauksime šios istorijos tęsinio.
Techninė juostos pusė
Žaismingas juostos siužeto pateikimas būtų neįmanomas, jeigu nebūtų tokio kokybiško filmo montažo, kurį galime regėti. Visas filmas suskaldytas taip, kad jo metu iš karto vyksta keli veiksmai, kaip, tarkim, finalinė scena oloje, kurioje vyko Gario susidūrimas su Gazele ir jų fone, o tuo metu visai kitame pasaulio kampe vyko kitas kruvinas susidūrimas. Dėl to įtampa su kiekviena minute tik auga, o intriga išlieka iki paskutinio veikėjų atodūsio. Sunku nuspėti, kaip pasibaigs filmo istorija, ir, svarbiausia, kas liks gyvas, o kas ne. Patikėkite, nenuspėsite juostos pabaigos, kads ir kaip norėtumėte.
Muzikinis takelis irgi aukšto lygio. Jis pabrėžia filmo efektingumą ir išskirtinės atmosferos sukūrimą. Juostoje skamba daug nuostabių dainų ir muzikinių kompozicijų, tačiau labiausiai džiugina Iggy Azalea ir Ellie Goulding dueto sudainuotas kūrinys „Heavy Crown“. Taip pat iš audiovizualinės pusės dėmesio vertas juostos garso montažas, kuris sustiprina kiekvieną pagrindinių veikėjų susidūrimą, susišaudymus ir gaudynes.
Dideliu pliusu tampa veikėjų kostiumų dizainerių darbas, kostiumais užsiėmė tokie žinomi žmonės kaip Tomas Fordas. Didžiulę nuostabą sukelia juostoje rodoma elegancija, rafinuotas veikėjų pateikimas, grakščiai pavaizduotas „Kingsman“ organizacijos narių paveikslas. Taip pat dera paminėti ir grimą bei specialiuosius efektus, kurie taip pat užima svarbią poziciją šio filmo vizualiniame plane.
Realistiškai pateikiamas bendras vaizdas, kuris nenusileidžia paskutiniems Bondo filmams. Apie kameros darbą jau ir kalbėti nereikia. Tai yra nerealu, vien dėl to, kad kiekviena kova ir kiekvienos skerdynės priartintos prie žiūrovo iš tokios artimos pozicijos, kad jautiesi lyg pats būtum viso veiksmo centre ir galėtum susikauti su Gazele. Gerai, kad tai tik filmas. Ne tik kovos vertos dėmesio, bet dar ir meistriškai nufilmuotas „parkūras“, susišaudymai ir kraštovaizdžiai. Šis filmas – labai stilingas darbas, už kurį turime padėkoti operatoriui George‘ui Richmondui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Moterų numylėtinis, šarmingas ir elegantiškasis Oskaro laureatas už filmą „Karaliaus kalba“ Colinas Firthas pirmą kartą savo karjeroje pasirodo tokio pobūdžio filme, kuriame dominuotų toks išvaizdžiai atrodantis smurtas. Nors jis išlaiko klasę, bet skerdynėse jam vis dėlto tenka dalyvauti. Tada mes pamatome ne tą mielą ir žavingai patrauklų vyrą, kurį galima įsimylėti, žiūrint romantines komedijas, o tikrą žudymo mašiną, vilkinčią stilingus ir prabangius drabužius. Aktorius nepasišiukšlina, jis savo personažą perteikė visu 100 procentų taip, kaip jis yra aprašytas komikso puslapiuose.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs jaunas britų kino talentas Taronas Egertonas irgi visai neblogai pasirodė, bet, tenka pripažinti, kad jis pasislėpė C. Firtho šešėlyje iki tam tikros scenos, ir tik po to aktorius galėjo save visapusiškai parodyti. Nors jam kostiumai vis dėlto tinka ne taip kaip „treningai“, kuriuos jo personažas vilki, kol neįstoja į organizaciją.
Antagonistu tapęs Samuelis L. Jacksonas kaip visuomet yra nepriekaištingai kietas. Jam išties tinka vaidinti tokius nevispročius ir maniakus, ypač, kai jis papuoštas SWAG stiliaus rūbais. Nors ir juokingai atrodo, bet kietai, neatimsi iš šio pono charizmos net su tokiais skarmalais. Samueliui asistuojanti aktorė arba, tiksliau, egzotinių šokių meistrė Sofia Boutella, įkūnijanti žiauriąją metalinėmis kojomis papuoštą Gazelę, taip pat padėjo sukurti stiprų duetą, kaip ir Haris su Gariu. Kokie judesiai, koks atsidavimas vaidmeniui ir kokie kvapą gniaužantys triukai buvo padaryti, kuriuos ji atliko pati...
Ją galima įvardinti kaip charizmatiškiausią juostos veikėją. Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė legendinis „Žvaigždžių karų“ aktorius Markas Hammilas, kurį buvo sunku atpažinti. Taip, jis susenęs, tačiau vis dėlto malonu, kad jis sugrįžta į vaidybinį kiną. Personažas atliktas neblogai. Taip pat ir seras Michalas Cane‘as papildė šią klasišką komikso ekranizaciją. Jau nėra ką kalbėti apie vieną geriausių britų aktorių Marką Strongą, kuris atliko vieną svarbesnių filmo vaidmenų. Visi šie trys ponas pasidarbavo iš peties.
Filme dar galima pamatyti iš „Karibų piratų“ žinomą aktorių Jacką Davenportą, gražuolę Sophią Cookson ir Corey Johnsoną. Tačiau jie nieko įsimintino nesukūrė, todėl jų buvimas tik papildė pagrindinių veikėjų atsiskleidimą.
Verdiktas
„Kingsman. Slaptoji tarnyba“ – tai labai kruvinas, meistriškai pateikto juodojo humoro brutalaus veiksmo trileris, kuris savo išradingumu nenusileidžia geriausiems šnipų temos darbams. Ši Marko Millaro grafinės novelės ekranizacija tampa ne tik geriausiu režisieriaus Matthew Vaughno karjeros filmu, tačiau ir geriausiu suaugusiems skirtu filmu, paremtu komiksais.
Jis spinduliuoja stilingai pateiktu pagrindinių veikėjų šarmu, nuostabiomis dvikovomis ir pašėlusiu veiksmu, puikiu kameros darbu, juostos dalininko sukurta scenografija, įtikinama vaidyba ir nebanaliomis krauju perpildytomis skerdynių scenomis, suteikiančiomis adrenalino nuo kiekvieno pamatyto įtemptai vystomos siužetinės linijos kadro.