Aš išpūtęs akis žiūrėjau į ją, ji – į mane.Tai buvo pirmoji bendravardė, sutikta mano gyvenime. Mano mažame gyvenime, kuris dar tik prasidėjo. Kažkaip įstrigo ji man, kaip ir daugelis kitų dalykų, kuriuos prisimenu, kai dar buvau kūdikis. Pažįstu tik keletą žmonių, kurie labai gerai atsimena savo ankstyvą vaikystę, netgi kai kuriuos kūdikystės momentus.
Ėjo metai, žiemos, pavasariai, vasaros, rudenys, vėl žiemos, ir vieną vasarą su savo geriausiu draugu, būdami keturiolikos, ėjome nusipirkti cigarečių. 1996 metų vasara buvo išties karšta, tada Lietuvoje nebuvo jokių mobiliųjų, interneto, tuomet po gatves valkiodavosi gaujos šunų, o mes, paaugliai, gyvenome laukinį gyvenimą.
Tuomet radio topuose griaudėjo „Prodigy“, „Žas“ išleido savo pirmą repo albumą, visi vaikščiojo su lenarais, plačiom kelnėm, lenktom kepurėlėm, Gariūnai diktavo madas ir kiekvieną savaitę pranešdavo apie susprogdintus, nužudytus, dingusius žmones, o parkuose ant pievutės ramiausiai sau gulėdavo girtuokliai. 1996-ieji buvo išties laukiniai laikai.
Einant gatvele, mums kelią pastojo dvi įdegusios bendraamžės ir be jokių kalbų ant mūsų supylė du kibirus šalto vandens. Vėliau pas jas iš kažkur atsirado laistytuvai, bet juos mes atėmėm ir patys apipylėm vandeniu šias patrakusias bendraamžes šiaulietes. Taip ir susipažinom su šiom padūkėlėm, kurios laisvalaikiu tiesiog užpuldinėdavo praeivius ir apipildavo vandeniu, o viena jų dar apmėtydavo ir obuoliais.
Vėliau, kai mūšis baigėsi, kažkaip atidžiau pažvelgiau į šią aikštingają tamsiaplaukę. Jos akys man kažkur buvo matytos. „Aš Simas, o tu?“ „O aš Simona...“ Ir kokiais penkias sekundes žiūrėjome vienas kitam į akis, ir ta tyla pasakė daug daugiau nei tūkstančiai žodžių. Mums buvo keturiolika metų. Tai laikas, kai naktimis slapta uždarai duris ir ieškai nuotykių, kai būriai paauglių vasaros naktimis linksmindavosi parkuose, tada Lietuva buvo pilna žmonių ir vasaromis vyko veiksmas kiaurą parą. Buvo nuostabu turėti tokią gražuolę, temperamentingą kaimynę, pas kurią ateidavo ne ką mažiau žavingesnė kita šiaulietė Ineta. Tai buvo duetas – Ineta ir Simona .Tai kaip Britney Spears ir Christine Aquilerra .Visiems patiko Ineta, o man – Simona.
Buvo daug alkoholio, nuotykių, bet viską gadino mano didžiagabaritė klasiokė. Turėjau tokią didžiagabaritę klasiokę intrigantę, kuri man rodė dėmesį. Ji buvo tokia baisi, spuoguota, klausė pačios baisiausios, kokią tik įmanoma įsivaizduoti muzikos, vasaromis dirbdavo aukle ir pamačiusi, kad man patinka Simona, nuolat sėdėdavo pas ją. Nėra nieko baisiau kaip merginų rūšis, vadinama trečia koja. Taip, tai dažniausiai baidyklės, kurios šiais laikais būna klubuose prisitrynusios prie gražesnių panų ir kai su kokia gražuolyte šoki, įžūliai lenda ir sako – čia mano draugė, maždaug ji užimta, mes lesbietės. Tokių merginų niekas nekviečia šokti, jos būna baisios tiek išore, tiek vidumi.
Klasiokė Jurgita buvo baisi kaip pirmas pasaulinis karas ir nuolat sėdėjo pas šią tobulybę, kurią norėjau pažinti vis labiau. Aš viduje jaučiau kažkokią nepaaiškinamą šilumą iš Simonos pusės. Tada paaugliai nebuvo tokie drąsūs kaip dabar. Jau tada, būdamas keturiolikmetis, kūriau eiles ir tekstus, vėliau – ir dainas, žodžius, kurių nemažai iki šiol skamba per radiją. Kiekvieną kartą, kai sutikdavau ją, man pradėdavo daužytis širdis ir ji tai jausdavo, ji tai žinojo.Tiesiog per susibūrimus stovėdavom ir tylėdavom.
Baigėsi vasara, atėjo ruduo, devinta klasė. Ji išvažiavo, aš likau. Ir parke, berniukų tualetuose atsirado tokie užrašai kaip Simas dulkino Simą ir panašiai. Vėliau man pasakė, kad mano klasiokė Jurgita pradėjo skleisti visiems gandus, kad aš neva giriuosi, kad atėmiau jai nekaltybę, kad aš ją „dulkinu“, užrašai su kreida mano ir jos atžvilgiu (...).
Skaudžiausia buvo tai,kad Simona tikėjo jos paskalomis, ji galvojo, kad aš visiems pripasakojau, kad „dulkinau“ ją ir gyriausi visiems, man neliko nieko kito, kaip pamiršti ją. Praėjo trejos vasaros, retkarčiais pamatydavom vienas kitą.Viskas lyg ir baigėsi, aš jaučiau jos žvilgsnį, bet bijojau pasakyti jai apie savo jausmus. Neslėpsiu, man itin sekėsi su merginomis, bet kai pamatydavau ją, tuomet man neberūpėdavo niekas. Man rūpėjo tik ji, Simutė, juodų,trumpų plaukų, ispaniškų bruožų mergina, nuostabiu vardu Simona.
Baigiau 12 klasių ir 17-metis išvykau iš namų, o po poros metų išskridau į šiltus kraštus. Kiekvieną ispanę, italę lyginau su ja. Kartais praeidavo identiška tamsiaplaukė smulkutė mergina, ir iškart prisimindavau ją, Simoną. Nežinau, ar tai buvo meilė, ar susižavėjimas. Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teko sumokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Ir išskridęs į Honkongą kiekvieną vakarą rašydavau jai skirtas eiles, tuomet sulankstydavau iš jų popieriaus laivelį, žiebtuvėliu padegdavau ir paleisdavau Quarry Bay įlankoje. Norėdavau,kad ji būtų šalia, bet žinojau, kad tai neįmanoma.Aš tik težinojau jos vardą – Simona, ir kad ji gyveno Šiauliuose, Gegužių gatvėje. Vienintelis svarbus dalykas mums išėjus bus meilės pėdsakai, kuriuos paliksime. Po septynerių metų grįžęs į Lietuvą,vis dar radau giliai paslėptus ir apdulkėjusius sąsiuvinius, kuriuose buvo eilės, skirtos jai.
Laikas bėgo, man suėjo 18, vėliau 20, vėliau 25,vėliau 30, vėliau 32-eji. Ir vis dar taip dažnai pagalvodavau apie ją. Ir staiga, naršydamas darbe per naktinę pamainą, išvydau „Facebook“ jos anketą.J i jau buvo ištekėjusi,augino sūnų. Parašiau jai. Ir po septyniolikos metų tylos jai pasakiau, kad visą tą laiką galvojau tik apie ją. Ji man pasakė, kad aš toks pat kaip ir anksčiau, kad nepasikeičiau ir nesuaugau. Ji buvo tarsi kitas žmogus, jau brandi moteris, kaip kokia teta Beta. Ji pasakė, kad visa tai nesąmonės, ir mane užblokavo. Ji nebebuvo ta mieloji, švelnioji Simona, kokia ji buvo prieš septyniolika metų. Vėliau jos geriausia draugė man pasakė, kad ji jai pasiguodė, kad aš ligonis, kad man reikia gydytis.
Aš būčiau dėl to vienintelio pasimatymo atskridęs iš bet kurios pasaulio vietos. Man buvo sunku suprasti, kaip žmonės taip pasikeičia. Kaip iš gražuolių tampa atgrasiomis moterimis Tylėjau septyniolika metų ir geriau jau būčiau tylėjęs visą gyvenimą, tačiau pasakęs jai viską nusiridenau akmenį nuo savo širdies. Laikas padarė savo. Laikas atšaldo ir naikina mažą meilę, tačiau didina ir stiprina didelę, panašiai kaip vėjas, kai gesina žvakę, bet kartu ir įpučia gaisro liepsną. Kartais susapnuojų ją. Šių sapnų aš labiausiai laukiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prisipažinti, kad kažkas tau patinka – baisoka. Tikriausiai ne vienas žino tą jausmą, kai po žinute, telefonu ar tiesiai į akis mylimajam žiūrint pasakytų tų trijų stebuklingų žodžių „Tu man patinki“ užklupusi tyla slenka amžinybę. Atsakys, ar ne? Ką? Kodėl jis ar ji taip ilgai tyli?
Artėjant Vasario 14-ajai, Valentino dienai, kviečiame Jus pasidalinti savo patirtimi. Kada verta ir kada ne prisipažinti įsimylėjus? Ar yra skirtumas, kas pirmasis turėtų tai padaryti, mergina ar vaikinas? Ką daryti, kaip bendrauti, jei žmogus neatsako tuo pačiu? Pasidalinkite, ką yra tekę patirti Jums, ko išmokote ir ką galite patarti. Kartu sumažinkime sudaužytų širdžių skaičių Lietuvoje!
Jūsų minčių laukiame iki vasario 16 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Prisipažinimas“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Prisipažinimas“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo vasario 9 d. iki vasario 16 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. vasario 17 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – N.N. Taleb knyga „Juodoji gulbė: itin netikėtų reiškinių poreikis“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.