Paskaičiusi L. A. Jucevičiaus prisiminimus, įsivaizduoju Žemaitijos žemės kelius ir pamiškes, nusmaigstytas kryžiais, taip, kaip dabar greitkeliai ir autostrados atžymimos baltais stulpais. Kažkada Lietuvoje klestėjęs amatas dabar tebeliko „muziejinė vertybė“, įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą.
Buvo tikėta, kad kryžius turi tik vieną gyvenimą, todėl jie niekad nebuvo taisomi ar rekonstruojami. Apgedęs kryžius būdavo sudeginamas. Kai pradėjo mažėti dievdirbių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, mažėjo ir kryžių, nes didelė dalis senųjų kryžių pavirsdavo pelenais, neatgimdami naujam gyvenimui. Vis dėlto, esu dėkinga „muziejininkams“ ir visiems kitiems, kurie šį amatą, tautos meną, prikėlė iš pelenų ir leidžia jį pažinti nūdienos žmonėms Lietuvoje ir už jos ribų.
Lapkričio mėnesį Delyje Lietuvos ambasada surengė Lietuvos dienas. Į jas buvo pakviesta sudalyvauti ir Lietuvos bendruomenės pirmininkė Eglė Raie Dey Janulevičiūtė, kuri ir pasiūlė indus pamokyti ir pristatyti jiems Lietuvos kalvystės ir kryždirbystės amato. Sėdėjau ir su šypsena stebėjau, kaip sariais apsirėdusios moterys sukiojosi aplink kalamą lietuvišką kryželį. Užmetusi akį į kryždirbystę pristatantį plakatą pastebėjau, kiek šis amatas išties svarbus lietuvybei, nors per savo istoriją jis, matyt, ir ne kartą keitė savo simbolinę prasmę lietuvio pasąmonėje. Galbūt labiau plėtė, nei keitė.
Manoma, kad šis menas kilo iš baldžiaus amato XVIII a. Staliai drožinėdavo „balvonėlius“, o kartu išdroždavo ir vieną kitą kryžių savo sodybai. Kokia kryžiaus prasmė? Norint pastarąją perskaityti, reikia žinoti daug detalių. Dažnai reikšmę nusakydavo kryžiaus turinys. Taip pat labai daug priklauso nuo to, kur ir kaip kryžius buvo pastatytas, o bene svarbiausia yra sukūrimo intencijos ir motyvai. Pastaruosius, beje, yra sunkiausia apčiuopti. Žinoma, dažniausiai buvo statoma siekiant dangaus malonės ir globos, ištikus nelaimėms ar susapnavus pranašingą sapną.
Kryželių reikšmė sodybose, kaimuose ir patiems lietuviams buvo dvilypė. Žinoma, pirminė reikšmė yra sakralioji, talpinanti visus tris svarbiausius krikščioniškus elementus: tikėjimą, meilę ir viltį. Tai žmonių tikėjimo įrodymas. Kiekviena sodyba išsidroždavo sau kryželį, kad šis ją saugotų. Dėl to paties kiekvienas kaimas savo galuose pasistatydavo kryžių ar koplytėlę pradžioje ir pabaigoje. Taip kaimo bendruomenė simboliškai buvo įrėminta sakralioje erdvėje. Tačiau kartu taip buvo pažymimos kaimo ribos.
Kryžiai ar koplytėlės tapo ir žmogaus socialinį statusą atspindintis simbolis. Trumpai tariant, pagal kryžių ir šeimininkas, t. y. jei kieme stovi gražus ir tvarkingas kryžius – šeimininkai irgi švarūs ir tvarkingi. Su lietuvybe šį amatą, manau, pradėta asocijuoti XIX a. rytų Europoje paplitus nacionalistinėms idėjomis.
Pradžioje turėjusi labiau religinę paskirtį, kryždirbystė carinės Lietuvos ir sovietinės okupacijos laikais įgijo nacionalinio-lietuvybės simbolinę prasmę. XIX-XX a. kylantis lietuvių tautos atgimimas pradėjo pabrėžti, kad kryžius yra ne tik religinis simbolis, bet ir tautinio identiteto išraiška. Kryžiai ir juos puošiantys simboliai, šventieji atspindi lietuvišką estetiką, iliustruoja lietuvio pasaulėjautą bei asmens elgesio prototipus. Taip nacionalizmo pakilimo metu kryždirbystė tapo lietuvio saviraiška, o tuo pačiu - skiriamuoju ženklu nuo okupantų ir raiškos priemone, protestuojant prieš svetimtaučių valdymą.
Panašu, kad, nors tradicinę lietuvių kryždirbystę ir išvadinau tik muziejine vertybe, asociacija „kryždirbystė – lietuvybė“ iki šiol gaji lietuvių pasąmonėje ir yra naudojama migrantų gretose pristatant savo tėvynę Lietuvą. Būtent tokia pati pirma mintis – pristatyti kryždirbystės meną indams - ir šovė į galvą Eglei išgirdus apie organizuojamas Lietuvos dienas Delyje.
Kadangi Eglė su mokinėmis turėjo tik keturias dienas kryželiui nukalti, pasirinko lietuviams įprastą ir labai paprastą motyvą – saulę ir mėnulį kartu. Indams labai patiko toks motyvas - saulė ir mėnulis viename kūne. Indai kartais truputį šypteli, kai sužino, kad lietuviams saulė – moteris, o mėnulis – vyras. Pas juos gi visiškai atvirkščiai, ir lietuviams šypsnį kelia vietinio indiško vyno „Sula“ etiketė, ant kurios saulė pavaizduota su ūsais.
Kryželį gaminančios merginos suprato, kad kalvio darbas išties sunkus ir gailėjosi, kad dar neperprastos gaminimo technologijos ir laikas neleido joms pagaminti įmantresnio kryželio. Vis dėlto, merginos prisipažino, kad tai ne paskutinis nukaltas jų kryželis ir dar kals tuojau pat po renginio. Kryžiuką prižadėjusios padovanoti mokyklai merginos suprato, kaip prie jo prisirišo gamybos metu ir negali skirtis. Tad mokyklai buvo kalamas naujas egzempliorius.
Keturių dienų kūrybos procesas kryždirbių kabinete sulaukė nemažai dėmesio. Į pagalbą ateidavo ir pašaliniai žmonės. Eglė taip pat prisipažino, kad ši veikla staiga pažadino jos norą pačiai vėl pradėti karts nuo karto kurti ir savo kūriniams naudoti daugiau lietuviškų motyvų. Tikrai buvo įdomu stebėti, kaip kažkada buvęs sakralusis kaimo menas atgimsta Delio metorpolio mokinių rankomis. O pats žiūri ir šypsaisi, galvoje piešdamas Žemaitijos kelkraščius, nusmaigstytus dievdirbių kūriniais.