Jauti kažkokią atliktą išdavystę, kurios tu net suvokti negali, nes nugyventa tiek gražių metų, praeitas toks sunkus gyvenimo kelias (darbas, vaikai, slaugomas ligomis). Bet viskas nuostabu, veji mintis - ne tai netiesa, jis ne toks, jis labai mylimas, dėl jo tiek gyvenime paaukota.
Prasideda nuotaikų kaita, iš darbo grįžta laimingas, sotus, nedaug vėluodamas - susirinkimai, posėdžiai. Ima sportuoti, keičia garderobą, plauna automobilį vos ne kasdien, naujas aromatas, dalyvauja pokalbiuose, bet negirdi.
Visą savaitgalį namuose, bet akys nematančios, laukia pirmadienio. Po pusės metų (laikas nepatikslintas, manau kad ilgesnis), netyčia išlindo tiesa - per vieną dieną, per vieną valandą, su visais meilės laiškais, su prisipažinimais, su datomis. Ta dieną mano pasaulis sugriuvo. Visiškai.
Pasakiau, kad viską žinau. Iš pradžių gynėsi, paskui pasakė „taip“. Pasakiau, kad viskas, negalime taip gyventi, bet po jo atsiprašymo, kad suklydo, kad nori viską baigti, kad nori likti su manim, su šeima, man jo pagailo, o gal tikrai, gal jį sugundė, vyrai juk silpni.
Atleidau. Per greitas, nereikėjo man taip. Bet aš jau tokia, atrodė, kad elgiuosi gerai, kad negalima žmogaus atstumti, kai gailisi, kai nori pradėti viską nuo pradžių, nes visą laiką mylėjau, labai palaikiau, kai depresavo dėl meilės nutrūkusių ryšių, visur keliavom kartu, daug laiko leidom dviese, stebėjau jo elgseną, toleravau jo pykčio proveržius, mestas replikas, kad gyvenimą sugrioviau.
Užmiršau save, savo skausmą, tiesiog tapau jo nelaimingai pasibaigusios meilės kaltininke. Užsidariau savo sieloje, užsirakinau, nesakiau apie tai vaikams, patiems artimiausiems žmonėms, draugėms, tiesiog savyje slopinau savo nuoskaudas.
Dukra sužinojo apie tėvo išdavystę iš draugių. Melas visada išlenda. Man gėda, kad savo geriausiai draugei - dukrai - nepapasakojau, nenorėjau tėvo menkinti jos akyse.
Bandžiau kelis kartus apie savo savijautą, kilusias problemas pakalbėti su juo, iš karto prasidėdavo nekalbadieniai, trumpai pasakęs: ir vėl tu pradedi. Prieš gimines ir vaikus pasirodo ypač dėmesingas, paslaugus -tobula, ideali šeima.
Galvojau, viskas taip ir praeis, užsimirš, laikas gydo visas žaizdas, kol neatsirado geradarių, kurie viską žinojo apie meilės reikalus, dalyvavo bendrose orgijose, apšmeižė mane nebūtais dalykais, prasidėjo užuojautos atvirai (kaip galėjo išduoti tokią seksualią, tokią gražią moterį). Skambučiai, žinių, naujienų - esamų ir nesamų - pranešimai, meilužės vyro sukurtos melo versijos. Vėl ir vėl grąžina į praeitį. Papasakodavau.
Jo reakcija į viską keista: reikia viską užmiršti, apie tai kalbėti nėra prasmės, noriu tikro palaikymo, juk sunku gyventi dėl kitų klaidų.
Gyvename gražiai, nusišypsome, pasikalbame apie darbą, orą, kartais apie sveikatą, kartu einam į renginius, na, esame draugai. Norėčiau gyventi savęs vertą gyvenimą, norėčiau, kad būtų šalia tikrai mylintis žmogus, kuris ne tik gyventų šalia tavęs, bet būtų mano antroji obuolio puselė.
Psichologų yra pasakyta: jei gyvenime nepakeitei nieko, vadinasi, ir negyvenai. Gal reikėtų, nes sunku gyventi vien dėl gyvenimo kartu. Ką gi, gyvenimas tęsiasi. Svarbu nepalūžti, nes byra sveikata į šipulius, brandinu save pokyčiams. Bijau. Bet jei niekas nepasikeis, reikės ryžtis.
Laukiu pavasario. Niekada neatleiskite per greitai. Tai žudo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvienas žino tą jausmą, kai širdis tarsi subyra į šipulius – mylimas žmogus taria „sudie“. Vienas tai daro trenkdamas durimis, kitas – žodžius vyniodamas į vatą, o būna ir tokių, kurie atsitveria tylos siena neva taip visiems lengviau.
Vis dėlto, ne veltui sakoma, kad laikas gydo žaizdas, o kartais – ir atveda į protą. Atsisukus atgal pagalvoji, kad mylimasis ar mylimoji padarė savotišką paslaugą – juk dabar geriau.
Likus kiek mažiau nei mėnesiui iki meilės šventės – Valentino dienos – prašome Jūsų padėti tiems, kurie išgyvena širdies sopulį, ir pasidalinti savo patirtimi, kad išsiskyrimas ne visada sugniuždo, o meilės pabaiga drąsiai gali tapti naujų jausmų pradžia.
Konkurse dalyvauti galite iki vasario 14 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išsiskyrimas“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išsiskyrimas“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 16 d. iki vasario 14 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2014 m. vasario 17 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – knyga „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.
