Laimei, automobilis nenuriedėjo į skardžio apačioje esančią pelkę, o pakibo ore, priekinė automobilio pusė buvo nusvirusi į pelkę, galinė automobilio dalis liko ant važiojamosios kelio dalies (priešingoje eismo juostoje), blokuodama dalį kelio.
Vairuotoja pastebėjo, kad jos automobilis nenuriedėjo nuo skardžio tik dėka nuspausto stabdžio pedalo, norėdama išlipti iš automobilio ji užtraukė rankinį stabdį ir atleido stabdžio pedalą, tada automobilis pradėjo slysti nuo skardžio. Moteris, vėl nuspausdama stabdžio pedalą, taip sustabdydama automobilio slydimą nuo skardžio suprato, kad saugiai išlipti iš automobilio jai nepavyks, nes jai reikia nuolatos laikyti koją ant stabdžio pedalo.
7.33 val. ji paskambino pagalbos telefonu 112 ir paprašė pagalbos, paaiškindama visą šios situacijos sudėtingumą. Deja, išklausius 63 metų moters pasakojimą, mūsų nuostabioji gelbėjimo tarnyba paklausė, ar ji gali atidaryti automobilio duris, ar dar nenuriedėjo nuo skardžio, ar ji nėra iki pusės vandenyje, ir nusprendė, kad jos gyvybei pavojus negresia ir ji turėtų pabandyti išlipti iš automobilio ir paskambinti pagalbai kelyje. Nukentėjusiajai pabandžius paaiškinti, kad ji negali išlipti iš automobilio neatleidusi stabdžių pedalo, po kurio automobilis nuriedės nuo skardžio, jai dar nespėjus išlipti iš jo, 112 pranešė „Jums pavojus negresia“.
Taip praėjus 10 min., moteris nusprendė prašyti pagalbos pas kaimynus, paskambino savo sūnums, kurie gyvena Vilniuje, vyrui, kuris šiuo metu gydosi Vilniuje Santariškių Onkologiniame skyriuje. Visi bandė suorganizuoti pagalbą moteriai, kuriai atsisakė padėti mūsų 112 arba, tiksliau, liepė pačiai išspręsti iškilusią problemą. Be galo graudu ir pikta, kai tavo vaikai, kurie yra 170 km nuo tavęs, nervinasi ir ieško būdų kaip padėti...
Vienas sūnus 7.55 val. paskambino į Visagino miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrių nurodytu telefonu internete, kur niekas nepakėlė telefono. Vyras 7.45 val. paskambino į šalia esančią Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pūškų užkardą ir paprašė pagalbos, papasakojęs apie ištikusią nelaimę (jie yra mūsų sodybos kaimynai, nutolę mažiau kaip 5 km ir nuo eismo įvykio vietos yra apie 7 km). Jie pranešė, kad pas juos vyksta instruktažas ir jie niekuo padėti mums negali ir kad mes paprašytumėme pagalbos pas mūsų kaimo ūkininkus, kurie ne vieną kartą yra padėję panašioje situacijoje jiems. Kažkoks absurdas Lietuvoje: pasieniečiai nuolatos prašo gyventojų pagalbos, kai jiems to reikia ir ją gauna, o kai jų paprašai pagelbėti jie tave nusiunčia pas tavo kaimyną (juokas pro ašaras), lyg mes jiems pirmiems skambintume, kad padėtų. Gaila, kad taip yra, mieli pasieniečiai, mes tikrai kapstomės patys, o skambiname jums tik tada, kai viltis apleidžia.
Tuo pat metu pro šalį važiavo į tarnybos vietą (Puškų užkardą) pasieniečiai savo automobiliu, kurie sustojo ir paklausė, ar mano mamai reikalinga pagalba, ir konstatavo, kad „jai padės tik traktorius“. Nežinau, kaip turi jaustis moteris tokioje situacijoje, kai aplinkui yra vyrai, pareigūnai, kurie nežino, kaip padėti, ir į klausimą – „Gal užkardos džipai galėtu pagelbėti?“ – atsako,cituoju, „O ne, čia tik traktoriaus reikia“, ir išvažiuoja. Mieli pareigūnai, norėčiau paklausti kur Jūsų „ginti, saugoti, padėti“?
Galiu patarti, ką tokioje vietoje jūs privalote daryti:
1. Jūs turite užtikrinti važiuojamosios dalies saugumą, kad pravažiuojantys automobiliai neatsitrenktų į automobilį, kuris, priminsiu, stovi priešingoje eismo juostoje;
2. Imtis iniciatyvos ieškant būdų kuo greičiau pašalinti automobilį nuo pavojingo kelio ruožo apie tai informavus jūsų vadovybę. Nustebčiau, jei jus už tai nubaustų, o ne pagirtų;
3. Tikrai nepalikti moters vienos tokioje situacijoje. Bet ačiū, kad bent sustojote, nes buvo daug tokių, kurie tiesiog pravažiavo pro šalį. Gerai, kad minėta moteris turėjo daug pažįstamų, kurie atvažiavo ir jai padėjo: tai ir apylinkės seniūnė su vyrais, tai ir kaimynai su traktoriumi... Norėčiau pastebėti, kad kai atvyko pagalba, šalia nuo kelio nuvažiavo dar vienas lengvasis automobilis, kurį ištraukė minėtas traktorius.
O kas, jei į tokią situaciją patektų žmogus, kuris tiesiog važiavo pro šalį, kuris neturi nei kaimynų, nei draugų kaip minėta moteris? Kas, jei 63 metų moteris paklausytų 112 tarnybos, kuri dalina visai netinkamus patarimus ir, bandydama išlipti iš automobilio, būtų prispausta jo (primenu, kad automobilis laikėsi ant skardžio tik dėka nuolat nuspausto stabdžių pedalo, kurį ji pralaikė nuspaudusi visą valandą).
Žiūrint į šį įvykį, norisi paklausti labai užimtos mūsų 112, kada pradėsite dirbti taip, kaip mes, piliečiai, tikimės iš jūsų, kai skambiname tel.112?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
BPC Vilniaus skyriaus viršininko Liutauro Šinkūno komentaras:
„Išnagrinėję Jūsų persiustą skundą ir turime konstatuoti, kad situacija vertintina dvejopai. Skambutį priėmęs Centro operatorius surinko visą būtiną informaciją ir informavo skambinančiąją, kad lauktų atvykstančių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ekipažo. Tačiau tuo metu skambinančioji akcentavo, kad joks pavojus negresia ir kad ji galinti išlipti iš automobilio nesukeldama pavojaus savo gyvybei ir sveikatai, todėl darbuotojas pasiūlė išlipti iš automobilio ir išsikviesti pagalbos kelyje tarnybą (techninė pagalba kelyje) numeriu 1414.
Visgi vertindami situaciją manome, kad skambinančiojo žodžiai šiuo konkrečiu atveju neturėjo tapti pretekstu neinformuoti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Manome (ateityje išsiaiškinsime – bus gautas darbuotojo pasiaiškinimas), kad darbuotojo sprendimą galėjo įtakoti melagingi kvietimai, kai skambinantieji užklimpę, nuvažiavę nuo kelio informuoja, kad gresia pavojus (pvz. automobilyje yra vaikai ir t.t.), o atvykę priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ekipažai randa visiškai kitokią situaciją.
Įvykis bus išnagrinėtas ir aptartas su Centro budinčių pamainų darbuotojais.“
VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės Puškų užkardos vado pavaduotojas Valentas Rutkauskas:
“Atsakydamas į pateiktą Visagino miesto Sodros vadovės įvykio versiją visų pirma norėčiau pažymėti, kad toje vietoje kelias iš tiesų buvo slidus. Tačiau eismo įvykis akivaizdžiai įvyko dėl pasirinkto nesaugaus greičio, tai patvirtino ir automobilio čiuožimo ant kelio žymės, kurios buvo gan ilgos. Automobilis iš tiesų dalinai buvo nuvažiavęs nuo kelio pylimo, jo priekiniai ratai buvo griovio pusėje, tačiau visgi pagrindinis automobilio svoris tvirtai laikėsi ant kelio.
Moteris sakė, kad ji užtraukė rankinį stabdį ir įjungė atbulinę pavarą. Paprašius atleisti stabdį (ji laikė nuspaudusi pagrindinį stabdį), ji jį atleido ir automobilis nepajudėjo. Akivaizdžiai matėsi, kad automobilis „guli“ ant dugno, priekiniai ratai vos siekia gruntą. Mums jau privažiavus, automobilio keleivio pusės durelės buvo atidarytos ir aplink automobilį matėsi žmogaus pėdos sniege, kas rodo, kad moteriškė pati jau buvo išlipusi iš automobilio ir apžiūrėjo galimus nuostolius. Taigi toje situacijoje akivaizdžiai matėsi, kad pavojaus žmogaus gyvybei bei sveikatai nėra, įvykio metu sužeistų bei nukentėjusiųjų nėra, automobilis vizualiai taip pat neapgadintas. Kelias toje kelio atkarpoje gerai matomas į abi puses.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams dažnai žiemą tenka pagelbėti nuo kelio nuvažiavusiems ar įstrigusiems žmonėms, tačiau toje situacijoje akivaizdžiai matėsi, kad reikalinga sunkioji technika (traktorius ar panaši), kurios Ignalinos rinktinės Puškų užkarda neturi. Taigi jai buvo pasiūlyta kreiptis į vietinius ūkininkus ar Rimšės seniųniją dėl pagalbos ištraukiant automobilį.“