Didžioji Britanija - Lietuva dviračiu – per 9 dienas. 2014 m. birželio 29 d. - liepos 7 d., „Road“ dviratis, maža kuprinytė ant pečių ir „tašytė“ dviračio taisymo šmutkėms po sėdyne. Pusantros dienos važiavau su traukiniais. Toks „kreditkortelinis“ turizmas.
Maršrutas: Kalė (Calais, Pranzūzija) – Zurselis (Zoersel, Belgija)) – Duisburgas (Duisburg, Vokietija) – Bad Ėnhauzenas (Bad Oeynhausen, Vokietija) – Helmštetas (Helmstedt, Vokietija) – Teltovas (Teltow, Vokietija) – Podgornės Tarnuvas (Tarnowo Podgorne, Lenkija) – Grudziondzas (Grudziądz, Lenkija) – Pišas (Pisz, Lenkija) - Lazdijai (Lietuva). Tuose miestuose nakvojau.
Tik Kalė – ne, nuo jo pradėjau važiuot. Ir iš Lazdijų su autobusu atvykau iki Kauno, ir iš čia mama su mašina pasiėmė į kaimą. Maršrutą paišiau „Garmin“ internetiniame puslapyje ir paskui viską susikėliau į GPS. „Google Maps“ turi naują dviratininkams skirtą funkciją, parodančią, kiek reikės kilti į įkalnes. Na, ir šiaip žinojau, kad per kalnus minti nereikia.
Nakvynės: viešbučiuose. Užsisakinėjau iš anksto.
Maitinimasis: pakeliui esančiose kavinėse, „McDonald's“, degalinėse. Turėdavau kokį šokoladą kuprinėje ekstra atvejui. Energijos dėl nepakankamos mitybos nepritrūko.
Daiktai: visokia elektronika – GPS, telefonai, krovikliai. Pora rūbų – „dviratinių“, nes myniau, o ne slampinėjau po miestus. Higienos smulkmės. Čia – kuprinytėj, o po dviračio sėdyne buvo krepšiukas su dviračio taisymo reikmenimis.
P.S.: dviratį susitaisyt moku pati (pvz. prakiurusi padanga ar trūkusi grandinė), o rimti netvarkomi gedimai dažniausiai būna po kontaktų su mašinomis, bet čia jau kita istorija. Daiktų ėmiau minimaliai, nes nemėgstu keliaut apsikrovusi kaip sraigė.
Kelionės kaina: £1500 (apie 6612 Lt). Įskaičiuoti viešbučiai, traukiniai, keltas, maistas, vaistai. Pinigų netaupiau, nes tada jau nebe atostogos gaunasi, o nesąmonė.
Taigi šeštadienį ryte grįžtu is darbo (dirbu naktinėje pamainoje), pamiegu ir vakare jau Doveryje sėdu į keltą. Iki Doverio man – pusvalandis su traukiniu. Prancūzijoje atsiduriu apie 4 val. ryto jų laiku. 3 nesėkmingi bandymai išvažiuot iš Kalė pagal GPS, kuris, nors ir specialus dviratinis, kažkodėl įnirtingai mane bandė įvesti į autostradą. Ketvirtas bandymas buvo sėkmingas, nes išsitraukiau telefoną ir pasinaudojau žemėlapiais. „Nokia Lumia 925“ su „Windows OS“ yra idiotiškas išradimas, bet žemėlapiai super tikslūs ir kaip kelioninis fotoaparatas – irgi visai nieko.
Blūdijau kažkur apie valandą aš tam Kalė. Šalia terminalo malėsi tie įžymieji nelegalai, bet kadangi dviratyje nepasislėpsi, o ir važiavau aš ne į tą pusę, tai arčiau jie nelindo. Aišku, buvo nejauku, nes naktis, aplink daugiau žmonių nebuvo, o aš – viena. Anyway (angl. kad ir kaip bebūtų), pagaliau išsimaliau į reikiamą kelią, tada keliasdešimt kilometrų tiesiai. Beje, dar Kalė ėmė krapnot, po pusvalandžio tai pavirto į lietų ir paskui – į nesveiką lietų. Bet šilta, vėjas į nugarą... Pirma diena, 250 km nuo kelto iki viešbučio...
6 valandas pylė musoninis lietus. Bet po to kito lietaus gavau tik prie pat Lietuvos sienos ir tai tik 10 minučių. Taigi, po tų 6 valandų mynimo/plaukimo vandenyje išlindo saulė... Karšta saulė, ir aš siaubingai nudegiau koją, pirmą sykį gyvenime iki didžiulių pūslių ir tai man truputį sugadino visą važiavimo malonumą. Šiaip iki pūslių nudegiau abi rankas, kojas ir vieną ausį, bet būtent dešinė koja iki šiol apie save primena. Kremo nuo saulės pirmą dieną neturėjau – neėmiau, nes gi papildomas svoris. Didelė klaida. Paskui teko nusipirkt, ir jau ne tik kremo, bet ir visokių tepalų nuo nudegimų.
Prancūziją ir Belgiją pramyniau be nuotykių. Pastarąją visą pravažiavau dviračių takais, buvo tik apie puskilometris paprasto kelio. Dviračių takų asfalto kokybė super, jokių duobių, jokių palaidų pitbulių „nebijokit, jis nekanda“, jokių prekybininkų su palapinėmis. Sutikau tik 2 bandas besiganančių avių, bet jos nesivijo ir nebandė kąsti. Ir daugybę besitreniruojančių dviratininkų (suaugę vyrai, ne vaikai iš sporto mokyklų). Treniruotės per tą siaubingą lietų! Brrr...
Belgijos pajūrio zona yra visiškai lygi. Dievas turbūt pirmiausia pasilinksmino su Europos kūrimu, pasiterliojo su visokioms Alpėmis ir pan., tada jam nusibodo, pasiėmė gulsčiuką ir sukūrė Belgiją. Per 200 km turėjau, berods, 7 m sukilimo. Kėdainių rajonas yra siaubingai kalnuotas, lyginant su Belgijos ir Olandijos pajūrio zona.
Tiesa, Belgijoje GPS iškrėtė pirmą pokštą. Myniau per Antverpeną. Per patį centrą (maršrutus paišiau kuo tiesesnius, tai teko keletą didmiesčių pamatyt). Ir būtent centre GPS pametė signalą. Baltas ekranas... O Antverpeno centras dar labiau užkištas mažulytėm siaurom gatvytėm negu Londonas. Ok, su nelabai gražiais palinkėjimais „Garminui“ vėl traukiu iš kišenės telefoną ir pagaliau išvažiuoju į reikiamą kelią. Tada ir „Garminas“ atsigauna. Paskui pastebėjau, kad GPS ir kituose dideliuose miestuose linkęs pasimesti – matyt, kaip dviratiniui, jam per daug gatvių vienoje vietoje ir visokių kitokių objektų. Laukuose tai jis veikė tiksliai kaip laikrodis.
Taigi, numyniau aš tuos 250 km visai lengvai (kaip jau minėjau, visiškai lygus kelias ir lengvas vėjelis į nugarą). Tiesa, paskutiniai 30 km buvo tiesiog atsibodę.
Viešbutis buvo kažkoks „a la“ jaunimo hostelis, daugiau gyvenime į juos kojos nekelsiu, geriau jau tada palapinėje miegot. Šiaip viskas ok, bet kambary – 3 dviaukštės lovos, tualetas su dušu kažkur kitam namo gale. 22 eurai – nakvynė, kambaryje miegojau viena – pasisekė, nes tuo metu hostelyje buvo tik kelios šeimos. Dviratį leido įsivesti į kambarį, nors jis visas buvo siaubingai purvinas. Kituose viešbučiuose mokėjau brangiau, bet užtai visas kambarys buvo mano ir tualetas su dušu – kambaryje, o ne kitame pastato gale.
Antrą dieną numyniau apie 180 km. Koja – dar pusė velnio, jau truputį skaudėjo ir ėmė kilti pūslės. GPS toliau krečia tokius nepiktybines „zbitkas“. Veda per smėlį. Per miško keliuką. Per upę (gerai jau, gerai, ten keltas buvo). Jam tai – normalus dviračiu įveikiamas kelias, bet mano dviratis tai plentinis, o ne kalnų. Na, bet bent jau tie šunkeliai trumpi buvo, po kelis šimtus metrų.
Vokietijoje prasidėjo tie jų asiliški dvirtakiai kaimuose ir miestuose, iškloti trinkelėmis. Krato siaubingai ir mažėja greitis. Tarp miestų viskas ok, šalia kelio dvirtakis normalus, asfaltas arba betonas, jokių duobių. Kaimuose į kelią lįsti nedrįsau vien dėl nežinojimo, ims dar ir prisistatys kokia vietinė „polizei“ man ir mano piniginei gyvenimo tiesų paaiškint. Teko kantriai vilktis tarp pėsčiųjų ir diedukų su pienovežiais. Tai iškart mušė per greitį ir laiką. Kitą sykį nutaisysiu buką rytų europietės veidą ir varysiu keliu.
O vienas bandymas išvažiuoti į didesnį kelią (ne autobaną) baigėsi tuo, kad mane pamatęs autobuso vairuotojas ėmė pypinti ir mosuoti, kad čia negalima važiuoti, ir parodė į šalia esantį mažesnį kelią. Hm, keli papildomi km... Na, bet nieko baisaus.
Vokietijoje „Garminas“ ėmė jau rimčiau linksmintis ir mane vedžioti visokiais šunkeliais, vienoje vietoje net supanikavau, kad daiktas visai išprotėjo – keli kilometrai per miškus, o paskui išvedė į keliuką, kuris statybine skalda užlietas buvo, tai paniką kaip mat pakeitė susidomėjimas, kokią dar nematytą Vokietiją man „Garminas“ pasiruošęs parodyt.
Tai va, Vokietijoj buvo įdomiau, tai į kokį šunkelį nugrybauju, tai „Garminas“ didmiesčiuose pasiklysta... Duisburge paskutinį kilometrą klaidžiojau gerą valandą, nes viešbutis buvo pačiam miesto centre. Braunšveige centre buvo dar linksmiau. Man susuko vidurius (ech, ta keliautojo mityba...) būtent tuo metu, kai „Garminas“ vėl nusprogo ir ėmė rodyt baltą ekraną. Pagrasinus jį sudaužyti į artimiausią sieną, bjaurastis kaip mat atsigavo ir tą dieną veikė be priekaištų. Vokietijoje teko vieną dieną minti slėniu, kur iš abiejų pusių buvo kalnai. Mačiau kažkokią pilį netoli Hamelno miesto. Šalyje – daugybė vėjo jėgainių, man jos priminė tuos trikojus padarus iš filmo „Pasaulių karai“. Ypač tos kalnuose atrodė labai įspūdingai.
Braunšveige buvo dar vienas toks linksmas nutikimas. Šiaip Vokietijoje maitinimo įstaigose susikalbėti užteko kelių mano mokamų vokiškų žodžių (maitinimo įstaigos dažniausiai būdavo „McDonald's“, kur pabaksnodavau į meniu ir apsiėjau su „grosse, kleine, bitte, kartofel“ (vok. didelį, mažą, prašau, bulvyčių) ir t.t. – dėl rašybos negarantuoju. Tai va, Braunšveige minu, žiūriu – kažkokia knaipė šalia gatvės, ir tuo metu pasijuntu išbadėjusi. Užeinu, o ten nei angliškai, nei rusiškai niekas nė „bum bum“, knaipė akivaizdžiai ne turistų maršrute... Ok, rodau į savo burna ir sakau „am am“, tada kažkodėl niekas nežvengė (knaipėj buvo keletas žmonių), nors situacija buvo daugiau negu komiška. O toliau „kotlet, kartofel, neun euro“ (vok.kotletas, bulvės, devyni eurai) jau buvo aišku.
Vokietijoje maršrutas irgi buvo daugmaž lygumom, tik važiuojant į Helmstedtą nuo Braunšveigo teko pasivažinėt įkalnėmis. Bet paskutiniai maždaug 20 km buvo lengva nuokalnė, man patiko.
Nuo Teltovo iki Lenkijos pasienio miesto Korštyną prie Odros (Kostrzyn nad Odrą) važiavau su traukiniu, nes reikėjo vidurdienį susitikt su kolega (Lenkijoje turėjau vieno lietuvio kompaniją), o man nesinorėjo tų 120 km blūdyti iki vakaro per visokius dvirtakius. Tai 120 km su traukiniu ir apie 160 km nuo pasienio iki Podgornės Turnovo su dviračiu. Beje, Berlyno traukinių stotis tai... Įspūdinga, platformos išsidėsčiusios per 4 aukštus, miestas mieste.
Tą dieną pataikėm minti per 35 laipsnių karštį. Teko stoti kažkokioje pakelės užkandinėje ir porą valandų laukti, nes fiziškai pasidarė nebeįmanoma minti. Dėl to kelionę pabaigėme jau visiškai sutemus.
Lenkija. Va čia tai man patiko, ir susišnekėt galima lenkiškai (mano menkų kalbos žinių užteko netgi porą sykių papliurpti su lenkais, jie pasidaro baisiai malonūs, kai užsienietis bando nors keletą žodžių jų kalba pasakyti), ir nėra jokių idiotiškų trinkelėmis klotų dvirtakių. Lenkijoje dvirtakių mano dviratis nematė. Šiaip jų buvo, bet Lenkiją mes žinom, tai yra Rytų Europa, kur ženklas „dviračiais važiuot draudžiama“ visai nereiškia, kad taip ir yra. Ir policija visai nesidomi dviratininkais, ignoruojančiais tą ženklą (asmeninė patirtis – 2 kartus, o gal tik mums taip pasisekė, nes ką ten policijai tąsytis su tais turistais, ir dar su dviračiais).
Nuo Svecio (Swiecie) iki Grudziondzo teko vėl šiek tiek „palaipioti“ į įkalnes, bet šiaip visą Lenkiją pravažiavome lygumomis.
Nuo Grudziondzo iki Pišo vėl važiavau su traukiniu. Vakare buvome numynę 250 km plius koja žiauriai skaudėjo, tai nemačiau reikalo vaidinti didvyrės ir tą dieną dar 250 km kapanotis su dviračiu.
Traukinyje liūdna nebuvo. Netoli sėdėjo girtas lenkas, na, toks susisukęs, nupiepęs nedidelis lenkelis, nepiktybinis toks, tik labai jau komunikabilus su visais. Bandė jis ir su manimi šnekėti, bet aš nekomunikabili tuo metu buvau. Po kelių bandymų pasišnekėt su manimi apie mano šalmą, teko jam pasakyt porą sakinių lietuviškai ir žmogelis nuliūdęs nukiūtino sau. O tada nuėjo į vagono tualetą. Ir neišeina. Ilgai ten tupi (gėrė jis ten). Į tualetą užsinori vaikas. Ateina, pastovi, nueina. Po keleto tokių bandymų iš antro vagono aukšto pasigirsta bildesys ir su visais trenksmais žemyn nusileidžia to vaiko mama. Tokia „Big Mama“. Labai big (angl. didelė). Visas vagonas kaip mat susidomi tolesne įvykių seka. O toliau vaizdas kaip iš filmo „Madagaskaras“, kur žvėrys bėgo iš zoologijos sodo. Scena – begemotė Glorija išeina su visa siena. „Big Mama“ vienu judesiu atlupo tualeto duris, pasakė tam girtuoklėliui, ką apie jį galvoja, ir ištrenkė jį lauk. Vagone buvęs kontrolierius visą tą sceną stebėjo saugiu atstumu. Dėl visa ko.
Lenkija europinių pinigų keliams neišvogė (truputį gal vogė, bet ne visus) ir už juos susitvarkė kelius. Čia minti yra super. Per visą Lenkiją duobėto kelio pasitaikė maždaug kilometras minant į Grudziondzą. Visur kitur asfaltas geras arba duobės tvarkingai užlopytos. Per lopus, aišku, krato, bet gyventi galima.
Per laukus važiuot išvis buvo super. Vaizdas: laukai, miškai, 3 namų kaimukai kur ne kur... Ir tarp tų kaimukų tuose laukuose – fantastiškas kelias. Naujutėlis asfaltas. Net nepasakysi, kad kažkur vidury Lenkijos gali taip būti. Mašinų praktiškai nerasta. Tai myniau ir galvojau, kad numiriau ir patekau į rojų. Daug kelių turi plačią šalutinę juostą, kuria visiškai saugu važiuoti. Jeigu tos juostos nėr, tada mašinos tvarkingai aplenkia. Jeigu nespėja, kantriai velkasi iš paskos. Kadangi važiavome ne populiariais apkrautais keliais, spūsčių už savęs nesudarydavome. Jokių idiotiškų lenkimų per 1cm nuo šono. Lenkija darosi civilizuota tuo atžvilgiu. Tik netoli Lietuvos sienos viena fūra su lenkiškais numeriais pralėkė pro pat šoną. Ir 2 autobusai. Abu lietuviški, „Vilnedos“, vienas su priekaba, tai net nusibodo laukt, kol aplenks.
Kažkur viduryje Lenkijos vienam Dievo pamirštam kaime užtikom parduotuvę. O joje – labai skanių ledų, tų tokių uždedamų ant vaflinio kaušelio. Ok, valandos „pit-stop“ ir parduotuvėje padarome turbūt savaitės apyvartą vien pirkdami tuos ledus. Šiaip Lenkijoje maitinomės ledais ir hotdogais iš degalinių. Bet jų užteko. Na, ir aišku normalūs pusryčiai viešbučiuose.
Nuo Pišo iki pasienio jau teko minti gan apkrautu keliu per Seinus ir Augustavą. GPS net nejungiau, nes visą laiką – tiesus kelias be jokių posūkių, ryte pažiūrėjome į žemėlapį ir pirmyn. Čia visą kelią buvo superinis asfaltas. Nuo Ščučino (Szczuczyn) (jėzau, na ir pavadinimas...) lindom į kelią nr.61 ir ten prasidėjo fūros. Bet kaip jau minėjau, aplenkdavo jos normaliai, čia sutikom keletą turistų su dviračiais, tai, matyt ,vairuotojai ir taip pripratę prie jų. Nuo Augustavo kelias nr.16 buvo baisiai nuobodus – visą laiką tiesiai (kai kur matėsi po keliolika kilometrų tolyn), geras asfaltas (kad nors kokia duobytė, vis įdomiau... bet ne, nei vienos duobės), o visos fūros kažkodėl staiga baigėsi po kelių kilometrų už Augustavo. Ties Aradnykais (Ogrodniki) užpylė lietus, trumpas, apie 10 minučių, bet stiprus. Tačiau jis buvo labai laiku, nes buvo labai karšta ir tvanku. Gerai atgaivino, nors iš batų ir reikėjo išpilti vandenį. Degalinėje prieš Augustavą vienas lenkas pasibaisėjo, kad man šiandien reikia numinti NET 150 km (o man tai buvo TIK 150 km, pats trumpiausias atstumas per 9 dienas). Tuos 150 km reikėjo nuvažiuot per 8 val., kad spėčiau į paskutinį autobusą Lazdijuose, o numynėme per mažiau nei 7 val. Važiavau iki Lazdijų, nes mama galėjo pasiimti tik iš Kauno, o minti iki Kauno su dviračiu būtų buvę per toli.
Tai kaip ir viskas. 9 dienos kelionėje, pačios numinta apie 1600 km, dar apie 400 km nuvažiuota su traukiniais. Kelionei baigiantis tie kilometrai pasidarė nebesvarbūs, įspūdžiai viską užgožė, nors ir galima pamanyt – kokie dar įspūdžiai, jei viskas buvo vien tik mynimas. Tačiau minant galima dairytis į visas puses ir labai daug pamatyti.
Dėl pasiruošimo šitam važiavimui – dviratį nusipirkau likus mėnesiui iki Naujųjų metų ir nuo to laiko iki išvažiavimo „surinkau“ vos 1000 km. Ilgiausias numintas atstumas – 125 km. Apgailėtinas pasiruošimas. Pačiai buvo siurprizas, kad nenustipau pačią pirmą dieną. Arba antrą. Beje, jokios dviračių sporto mokyklos niekada nelankiau, rimtai nesportavau. Mėgėjiškai tik.
Padariau keletą klaidų, bet tik dėl informacijos trūkumo, nes šitokiu būdu niekas nekeliauja. Kadangi visą šitą odisėją būtinai kartosiu, tai jau žinau, kad maršrutus rinksiuos truputį kitokius (ne per didmiesčių centrus, nes tiesiai gaunasi lėčiau, o aplink – greičiau). Trumpinsiu dienos kilometražą iki 200 km per dieną, nes dėl kokių nors priežasčių atsiliekant nuo laiko, vakarėjant tenka lėkti ir nerimauti, ar spėsiu iki tamsos.
Ar skaudėjo užpakalį? Aišku skaudėjo, per 200 km net ir minkščiausia sėdynė sulįstų kai kur. Bet atsistoji, pamini, vėl atsisėdi...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo kelionės įspūdžiais? Tai galite padaryti žemiau:
