Eglė ne vienerius metus praleido Afganistane, šalyje, kurioje nuolat vyksta karas. Žurnalistė pirmą kartą nuvyko į šią šalį turėdama tikslą susipažinti su ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimu ir jį aprašyti. 2010-2011 m. ji ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas. Eglės Digrytės knyga gimė iš laiškų, kuriuos ji rašė iš Kabulo savo draugams ir artimiesiems.
Renginio pradžioje nuskambėjo klausimas: „Kas yra Afganistanas?“ Eglės atsakymai buvo kaip ir tikėtasi: „Karas. Skurdas. Badas. Purvas. Smėlis. Kalnai. Islamas. Talibanas ir t.t.“ Pasak Eglės, vienas didžiausių nepatogumų Afganistane yra smėlis, jo pilna visur – ant baldų, ant grindų, ant žmonių kūnų ir drabužių. „Smėlis baisiau už skorpioną, įsitaisiusį namie ant kilimo, jį galima išmesti, o dulkių neatsikratysi, tik nuvalai, o jos vėl viską nugula. Todėl ir gyventojai rengiasi daugiausiai rudos, smėlio spalvos rūbais“, – pasakojo Eglė.
O štai važiuoti automobiliu Kabulo gatvėmis yra „vienas malonumas“, todėl, kad ten nėra jokių eismo taisyklių. Nors šalyje vyksta karas ir bet kada galima atsistoti ant sprogmens ar atsidurti šalia savižudžio sprogdintojo, aplink verda gyvenimas. „Šioje šalyje galima gyventi, tik reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių: moterims vaikščioti prisidengus tam tikras kūno dalis, kurių negalimą demonstruoti, penktadienį, šventą musulmonams dieną stengtis praleisti namuose ir tada nepakliūsi į pavojingas situacijas“, – sakė žurnalistė.
„Prie šaudymo ir sprogdinimų keliamo triukšmo taip pat galima priprasti“, – šypsosi sakydama ši smulkutė, bet nieko nebijanti moteris. Mums labai sunku suvokti, kaip galima gyventi sugriautuose namuose, kuriuose nėra normalių sąlygų paprastiems buitiniams dalykams, kaip galima vaikščioti gatvėmis, kai šalia vyksta susišaudymai, vaikšto apsiginklavę kariai ir gyventojai.
Renginio dalyviams kilo daug klausimų: ar Afganistano vaikai mokosi, ar daug dirbančių moterų, kokia afganų buitis, koks jų tikėjimas, ar yra žymių menininkų, kaip nuvažiuoti į Afganistaną, ar reikia vizų ir t.t. Autorė mielai atsakinėjo, rodė nuotraukas. Pasak jos, daugiausiai žmonės užsiima prekyba, žemės ūkio darbais, rankų darbo kilimų ir brangakmenių gamyba. Klesti ir narkotikų verslas. Su mokslais – sudėtingiau, daugiausiai mokosi berniukai. Mergaitės lanko mokyklą rečiau, kadangi trūksta mokytojų moterų, o mergaites mokyti vyrams mokytojams draudžiama.
Musulmonų tikėjimas draudžia valgyti kiaulieną. „Afganistane gyvena tik viena kiaulė, ją galima pamatyti zoologijos sode“, – juokėsi autorė. Nors tikėjimas draudžia gerti svaiginamuosius gėrimus, afganistaniečiai geria alkoholį ne mažiau nei kitos tautos. Atėjus į kavinę ir užsisakius vandens, gali būti ne taip suprastas ir sulaukti arbatinuko su vynu. Musulmonai mielai priima norinčius priimti jų tikėjimą, tik reikia mokėti porą žodžių jų kalba ir dviejų musulmonų liudytojų, tačiau atsisakyti musulmonų tikėjimo nebeįmanoma.
Didžiausios šventės yra religinės, o valstybinių švenčių mažai. Populiariausias menas – poezija. Jie žavisi ir moka atmintinai persų poeto Rumi eilėraščius. Dailės kūrinių pasitaiko mažai, nes musulmonų tikėjimas draudžia piešti gyvus daiktus.
Knygos autorė, Eglė Digrytė, yra drąsi, nebijanti iššūkių moteris. Jos mėgstamas pomėgis yra skraidymas oro balionu. Apie šį pomėgį ji sakė, kad tai yra viena saugiausių transporto priemonių. Sužinojome apie Eglę ir kitų įdomių dalykų. Ji mėgsta skaityti vaikiškas knygas, norėtų turėti begalę draugų, klausosi muzikos, kurią groja radijas, nemėgsta repo ir džiazo, negali pakęsti kalendros ir kai spaudžia batai, jai nepatinka šaltis, norėtų, kad snigtų tik per Kalėdas.
Džiugu, kad lentvariečiai susipažino su labai įdomiu žmogumi. Iš Eglės pasakojimo sužinojome apie savitą Afganistano kultūrą, papročius, religiją, buitį, problemas ir supratome, kad ten gyvenantys žmonės mažai skiriasi nuo mūsų. Jie kaip ir mes nori gyventi, mokytis, dirbti, tikėti, džiaugtis, švęsti šventes.