Internetai ūžė nuo patarimų ir pamokymų, neretai piktų. Sužinojau nemažai naudingų dalykų, ypač prasimanant mėsos. Su nuolaida pirkti vištienos ketvirčiai (du gabalai nekainavo nė pustrečio lito) ar nugarėlės (kilogramas po 3,49 Lt) – kvapnus, riebus sultinys sriubai ir galimybė prisiminti mėsos skonį vakare.
Turguje pirkti kalakutienos kaklai nepatiko – gal viriau per trumpai, bet mėsos ant jų nedaug, rankioti po trupinėlį gaila laiko. Kur kas geresnis pirkinys – pigiausia virta dešra. Nors savo konsistencija ji labiau primena paštetą (tikriausia dėl sudėtyje esančių manų), skoniu nei kiek nesiskyrė nuo dešrų ar dešrelių. Tad gomurys sėkmingai apgautas.
O štai pigiausių mėsos konservų nerekomenduočiau. „Turisto pusryčiai“ ir panašūs trijų litų nekainuojantys konservai skoniu priminė kremzlingą šaltieną. Išsiviręs tarybiniais laikais liaudyje populiarių „makaronų jūreiviškai“, vos ne vos įveikiau porciją – neskanu, o ir mėsos neprimena. Ir nenuostabu – sudėtyje daug kažkokių „kviečių skaidulų“ ir kitokių keistenybių.
Žuvies konservai geresni – ragavau pigiausius „Kilkė pomidorų padaže“. Pietums su duona šalia sriubos – pusė bėdos. Akivaizdžiai per daug padažo, o ir tas – labai saldus.
Tos pigios kalorijos sotumo jausmo nesuteikia, o keisti ingredientai sukelia rėmenį ar keistus pilvo raižymus. Šioje vietoje prie gėdo stulpo reikia paminėti pigiausius „sūrio gaminius“ – labiau panašūs į margariną, nei sūrį, šie produktai sudėtyje turi bulvių krakmolo ar kitokių neįprastų sudedamųjų dalių, dėl kurių savo sveikata besirūpinantis žmogus jų valgyti neturėtų.
Tačiau pigiausia duona pasirodė ir sveika, ir skani. Sudėtyje – vien klasikiniai ingredientai, nebent sumaniai paslėptas ne natūralus, o cheminis raugas ar kitokie savikainą mažinantys pramanai.. Laikoma šaldytuve, tokia duona ar batonas gerai laikosi. Valgiau batoną, kurio data „geriausias iki“ buvo praėjusi prieš dvi paras – man toks buvo pats skaniausias ir sočiausias, be neįprasto purumo ir minkštumo.
Vienas netikėtų atradimų – šaltuoju metų laiku valgant daugiau kruopų, miltinių ar krakmolingų produktų, mažo biudžeto mityba gali net nutukinti. Pradžioje kritęs svoris vėliau sustojo ir net ėmė augti. Bet sutilpti į 5 Lt dienai valgant košes, blynus ir bulvių patiekalus daug lengviau, nei kitką - jau nekalbant apie tai, kad gali sau leisti didesnes porcijas. Pasinaudojęs internauto komentare rastu patarimu, išsikepiau gardžius „senbernio“ blynus – stambiai tarkuotos bulvės, miltai, kiaušinis, česnakas, aliejus kepimui (porcijos savikaina – 69 ct). Bet kasdien jų valgyti vis dėlto nepatariu – neįtilpsite pro duris.
Skurdaus daržovių ir vaisių raciono pasekmių ilgai laukti nereikėjo – trūkčiojantis vokas, greičiau puolančios peršalimo ligos išduoda vitaminų stygių. Tad taupydami vienoje vietoje, turėsime išlaiduoti kitoje srityje – sveikatos.
Iš pirmo žvilgsnio racionalių, bet, įdėmiau įvertinus, ydingų taktikų skurstantieji imasi ir daugiau. Be mano minėtos pigių kalorijų dietos, sukeliančios cukrinį diabetą ir aukštą spaudimą, bandoma taupyti lendant į skolas už būsto šildymą, dantų ar kitokios sveikatos priežiūrą, riboti socialinius poreikius (pramogas, bendravimą su draugais ir giminėmis), nuolaidų ir išpardavimų medžioklę.
Grįždamas vėlai po darbo parduotuvėse pigiausių produktų lentynas dažniausiai aptinku tuščias. Nepavyko nusipirkti ir paragauti pigiausių koldūnų ar žuvies pirštelių – teko rinktis brangesnius. Centus kainuojančių desertų ar jogurtų irgi sunku užtikti. Ekonomiškai patrauklūs nukainuoti viščiukai ar dešrelės taip pat buvo kaip iššluoti.
Žinoma, ne viskas taip blogai. Vienoje mažo biudžeto parduotuvėje girdėjau močiutę skambinant kaimynei ir sakant, kad bulvės tokios pigios, kad verta pirkti labiau, nei leistis į rūsį parsinešti savo užaugintų. Ir tikrai, 0,55 Lt už kilogramą gražių didelių bulvių mokėjau su džiaugsmu.
Visai netikę internautų pamokymai užsiauginti daržovių, prisirinkti grybų ar pasidarbuoti talkoje už maišą bulvių. Kepdamas minėtus blynus, virtuvėje prasisukiojau beveik 2 valandas. Pasižiūrėkime kad ir savanoriško darbo įvertinimą, taikomą NVO programos, – 16,82 Lt. Akivaizdu, kad laikas yra pinigai, kurie reikšmingai brangina valgio savikainą. Deja, ne visi tiek laisvo laiko turi.
Šventės – liūdnas reikalas. Penktadienį buvau likęs vienas, tad vakarienei kepiau duoną su česnaku ir sutaupiau buteliui pigiausio alaus. Pirmas gurkšnis priminė senovišką „Žigulinį“, vėliau pasijuto kandūs cheminiai skonio atspalviai. Nežinau, kaip ir iš ko jį daro, bet ryte galva plyšo pusiau.
Neišbandžiau, bet „užskaitau“ sriubą ir desertą viename – iš pakelio kisieliaus ir makaronų išsivirti saldžią sriubą. Bet kitu atžvilgiu pyrago ar torto net su geriausia nuolaida neįperku. Pasibaigus pigiems obuoliams, ateis mandarinų dienos – o kokius vaisius tektų valgyti vasarį, kovą? Ką duoti vaikams – razinas?
* * *
Penkių savaičių valgymo už 5 litus per dieną išbandymas baigiasi. Man. Bet tūkstančiams nepasiturinčių šeimų tai – niūri kasdienybė.
Tą liūdną, alkaną dalią galima pakeisti. Šio eksperimento metu patyriau, kad skurdžiai maitinantis labiausiai pradžiugina ne kavos puodelis, butelis alaus ar plytelė šokolado – labiausiai tonizuoja lėkštė sotaus maisto. Laimė, kai gali užmigti privalgęs košės ar kito karšto viralo.
Šis patyrimas ir liūdina, ir siutina. Negi būdami tarp turtingiausių šalių elito, Europos Sąjungos nariai, negalime pasirūpinti, kad penktadaliui nepasiturinčių žmonių nereiktų vaikščioti gurgiančiais pilvais? Negi šių šeimų vaikai neturėtų svajoti apie kažką daugiau, nei glaistytas varškės sūrelis, bananas ar ledai?
Eksperimentą baigiu „susijautrinęs“, įelektrintas įvairių patirčių ar susitikimų. Labiausiai sukrėtė benamiai. Vienas po balkonu gulėdamas peiliu raikė ir valgė lašinius – be duonos, be nieko. Sakė, turgui davė, ir ačiū už tai. Į klausimus atsakinėjo vangiai, tik „taip“ ar „ne“. Padėti tokiam – ilgas darbas.
Kitas, vakare prie parduotuvės sutiktas elgeta pribloškė atsakymu į klausimą, kodėl neina į nakvynės namus. Noriu būti laisvas, sakė jis. Tai kur gyveni? Garaže, sako. Ką valgai? Ką randu konteineriuose. Gan jaunas, bet nuo prastų gėrimų išpurtęs, parudavęs veidas. Eisena – kaip aštuoniasdešimtečio. Ne vienas kiemuose metus kitus šmirinėjęs „bomžas“ jau anapily – tokios „laisvės“ neištveria daugiau nei trejus metus. Nors į elgetų šelpimą žiūrėjau neigiamai, padaviau pinigą. „Geras tu žmogus“, – pasakė. Nepakankamai, pamaniau, kad tave išgelbėčiau.
Ne visos istorijos tokios liūdnos. Porą metų po balkonu gyvenęs benamis Stasys atrodo kažkur susirado kažkokį kampą. Ir nors „tebedirba“ konteinerių sanitaru, rankiodamas antrines žaliavas , kažkaip stojasi ant kojų.
Žinau, kad pagalba maistu padeda ir tiems tūkstančiams šeimų, kurios taupo ne litais, o centais. Tvirtai tikiu, kad aukodamas „Maisto bankui” ir kitoms socialinėms organizacijoms, pagelbėsiu jiems rasti būdų kilti iš skurdo ir vargo, kiek įmanoma sparčiau. Dėkoju dešimtims draugų, priėmusių mano kvietimą išbandyti 5 Lt/d. iššūkį, parodžiusiems solidarumą, paskatinusiems diskusiją.
Likau sujaudintas, kuomet garsus filantropas, dabar jau politikas Antanas Guoga pasiūlė paremti tokius žmones, suruošiant ir išdalinant maisto paketus – kad vargdienių šventinis stalas nebūtų tuščias.
Girdėjau Antaną sykį sakant – „aukoti reikia taip, kad skaudėtų“. Nežinau, kiek tiksliai sutaupiau, valgydamas už 5 litus. Žinau, kad filantropiškumu garsėjančioje Amerikoje namų ūkiai kasmet labdarai aukoja 5 procentus savo metinių pajamų. Taigi, 5 procentus labdarai pasižadu skirti ir aš (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!