Pradėsiu nuo to, kad esu viena iš tūkstančio absolvenčių, prieš dvejus metus baigusių universitetą. Viena iš tų, į Vilnių atvykusių iš mažo miestelio. Viena iš tų, kurios tėveliai norėjo, kad dukrytė būtų pirmūnė ir toliau mokytųsi būtent sostinėje.
Viskas lyg ir tekėjo sava vaga. Pasirinkau teisę. Taip, jau žinau, ką pagalvojote, ir kas komentaruose bus akcentuojama man, todėl iškart noriu paminėti, kad tai buvo mano pasirinkimas (labai lengva smerkti kitus, nurodinėti, ką reikėjo daryti, kaip reikėjo ir pan., tačiau taip mąstantys, iš savo patirties galiu pasakyti, savo gyvenimo labirintuose būna pasiklydę dar labiau).
Mokiausi gerai, laisvu nuo mokslų laiku dirbau daug ir sunkiai, kadangi tėvai negalėjo išlaikyti dviejų studenčių. Tarsi tai įvyko šiandien, prisimenu momentą, kai rašydama per paskaitą užmigau... Tekstas išnyko, liko tiesiog pavingiavimas. Po magistrantūros baigimo du metus neturėjau darbo. Pusę metų, kad įgyčiau darbo patirties, dirbau be darbo užmokesčio. Kadangi santaupos išseko, dirbau... parduotuvėje. Tarp kitko, patiko ten, ir išliko tik geriausi atsiliepimai.
Tačiau... Po dviejų metų intensyvių paieškų...gavau tą išsvajotą darbą pagal specialybę. Neieškodama pažinčių. Savo jėgomis. Su patirtimi, įgyta dirbant be darbo užmokesčio. Dirbu jau pusę metų... „Į rankas“ gaunu 1000 litų. Kiekvieną pirkinį užsirašau ant lapelio, darau mėnesio suvestines.
Pasidalinsiu savo išlaidomis. Maistas: makaronai, koldūnai, virtos bulvės, avižiniai dribsniai ir kitų dribsnių košės, obuoliai, džiovinti vaisiai (žemės riešutai, datulės). Šitaip maitindamasi išleidžiu per mėnesį maistui 80-100 Lt. O rugpjūčio – rugsėjo mėnesį pavykdavo sutaupyti dar labiau, kadangi mano vakarienė dažnai būdavo pakelėse nukritę obuoliai. Labai skanūs jie.
Tiesą sakant, paskutinįsyk, kai parduotuvėje dalijo maisto banko lapelius, gana piktai stumtelėjau lapelį ranka, pagalvojusi, kad šie žmonės maitinasi geriau nei aš. Kambarį nuomuojuosi pas studijų laikų draugę (labai gerai, kad yra žmonių, kurie supranta mano situaciją) – jai už nuomą ir mokesčius moku 300 Lt per mėnesį. Viešojo transporto bilietams išleidžiu apie 30 Lt per mėnesį. Į darbą ir atgal vaikštau pėsčiomis (apie valanda kelio). Visa kita lieka man.
Sutaupau apie 200-300 Lt, kuriuos paskui sugalvoju, kur panaudoti... Arba tiesiog pasidedu. Tiesa, niekada niekam nesiguodžiu ir nedejuoju. Yra kaip yra. Žinoma, ieškau kito, bent kiek geriau apmokamo darbo. Vis tik tikiu, kad viskas bus gerai. Nesvarbu, po dviejų, trijų, penkių ar dešimties metų...
O šis laikotarpis bus mane užgrūdinęs ir sustiprinęs ir kurią nors dieną galėsiu sau pritaikyti D.Carnegie knygoje nurodytą: „(...) Nesigailiu, kad teko išgyventi tas sunkias minutes: jų dėka pajutau tikrąjį gyvenimo skonį... „; „(...) Nepavydžiu bendraamžėms (...) tuo metu aš gyvenau, o jos tik egzistavo. Gėriau gyvenimo taurę su visomis nuosėdomis, o jos tik siurbčiojo burbuliukus nuo paviršiaus. Žinau tai, ko jos niekada nežinos. Matau tai, kam jos visiškai aklos. Tik žmogus, kurio akys išplautos ašarų, gali plačiai pažvelgti į gyvenimą...(...)“.
Aplinkiniai mane neretai pavadina ,,laimės kūdikiu‘‘. Mano šypsena ir optimizmas net neleidžia suvokti, kaip iš tiesų gyvenu. Net geriausia draugė išvertė akis, kažkada iš pokalbio supratusi, koks mano atlyginimas.
Darbas reikalauja „reprezentatyvios išvaizdos“, o tai įpareigoja rengtis ir atrodyti bent jau tvarkingai. Gatvėje ar žmonių susibūrimuose, neperdedu, tačiau tikrai niekas nė neįtartų, kokios mano pajamos. Sugebu išsisukti su iš „Humanos“ pirktais bei pas pažįstamą siuvėją persiuvamais rūbais, plaukus dažausi tik su perkamais kuponais (išeina perpus pigiau). Užtenka pinigėlių ir aplankyti tėvus (kelionė apie keturiasdešimt litų į vieną pusę), nusiperku ir vieną kitą knygą, nevaikštau su negražiais batais ar rankinėmis, nueinu vieną, kitą kartą su draugais ir į kavinę ar kokį filmą. Nesakau, kad lengva.
Gal tiesiog reikia visą šitą praeiti... Ir LABAI daug ko išmokti. Kiekvienam gyvenimo duodamos savos pamokos, savi egzaminai, savos patirtys. Nespėpsiu, būna to silpnumo akimirkų. Jų metu pasiimu K.Antarovos knygą ir dar ir dar kartą skaitau: „(...) Mokėk nerūpestingai šypsotis, nors tavo širdį adatos badytų.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar žinote kaip taupyti, uždirbant 900 litų, ar per mėnesį į taupyklę sumesti 500-700 litų? DELFI skaitytojai – taip! Ne kartą dalijęsi tokias vertingais patarimais, jie pagelbėjo ne vienam. Šįkart prašome Jūsų – atskleiskite, kokiu būdu – grynaisiais ar kortele – mokate, aprašykite savo išlaidas ir pasidalinkite nuomone, kokiu būdu sekasi jas geriau kontroliuoti! Už įžvalgas vienam Jūsų padovanosime planšetę!
Išdrįskite papasakoti, kiek Jūsų šeima išleidžia per mėnesį, kam skiria pinigus ir kaip taupo mokėdami grynaisiais ar kortele. Kaip sutaupyti lengviau? Ar artėjant dienai, kai litą pakeis eurai, kaip nors pasikeitė Jūsų pinigų naudojimo įpročiai?
Dalinkitės savo mintimis iki lapkričio 23 d.! Lapkričio 24-30 d. vyks balsavimas, kurio metu galėsite balsuoti už Jums pravarčiausias, įdomiausias įžvalgas. Daugiausiai balsų surinkusio autoriaus laukia naujutėlė planšetė.
Nenorėsite paleisti savo naujojo planšetinio kompiuterio „iPad Air“ (Wi-Fi + 4G 16GB, tamsiai pilkos spalvos) iš rankų. Jis lengvutis, bet galingas, greitas ir itin išmanus. Tai naujausių technologijų žaisliukas kasdieniam darbui, kelionėms ir pramogoms.
Mintimis galite dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt, antraštėje nurodydami „Pinigai“, arba spausdami nuorodą čia.