Pirmieji į sceną žengė „Maxime Bender Quartet“, jauni, bet jau išgarsėti spėję atlikėjai iš Liuksemburgo, Šveicarijos ir Vokietijos. Vadovauti iš karto ėmėsi kontrabosas (O. Lutz), besigrumiantis su sunkiai suvaldomais būgnais (S. Morger), fortepijonas (S. Seidl) lengva melodija kūrė jiems atsvarą. Lėti saksofono garsai pamažu įsiliejo, sukurdami melodiją ir nuramindami beįsiplieskiančias peštynes.
Įsitvirtinęs M. Bender saksofonu vedė kolektyvą tolyn, kartais užleisdamas vietą fortepijono ir boso žaidimui. Ritmui greitėjant, saksofonas vėl įsiveržė į sceną, instrumentai harmonizavosi, ėmė plaukti lengva melodija. Universalumą ir stilių įvairovę kvartetas demonstravo žemų boso natų ir trumpų saksofono trūkčiojimų balansu, primindamas kažkur galvoje sklandančią detektyvinių filmų melodiją.
Paskutinės kompozicijos nenuraminta publika prašė dar, tad buvo apdovanota lengvu klasikinio skambesio kūriniu, saksofonui aiškiai tariant „viso ir iki pasimatymo“.
Antrojoje koncerto dalyje organizatoriai žadėjo gryną improvizaciją. „Digital Primitives“ pasivadinęs kolektyvas, padedamas danų būgnininko K. Osgood, publikai pateikė nepatogų klausimą – kas yra džiazas?
Savo sukurtu vienstygiu bosu grojantis Cooperis Moore‘as lengvais virpesiais ir tolimu aidu, prisijungiant vos cypsinčiam saksofonui, gaudė žemus fortepijono smūgius, kurdamas tikrą tamsios beprotybės atmosferą. Muziką staiga nutraukė tyla, teatrą užvaldė stiprintuvo šnypštimas, trikdomas fleitą primenančio instrumento garsų, palengva išvirstančių į airišką marširuotę, sukeliančią žiūrovų pasitenkinimą ir juoką.
Netikėtai nuo fortepijono prie būgnų persėdęs K. Osgood pripildė sceną bliuzo ritmo, jam pasidavė fleita, palikusi saksofonistą Assifą Tsaharą improvizacijai oktavos aukštumose. Atlikėjai muziką pertraukė šūkiais ir juoku, žaidė tyla. Ją nutraukė C. Moore‘o daina apie meilę viskam ir visiems, kuri grįžo prie bliuzo ritmikos.
Savadarbė tristygė bandža trumpam nukėlė į gūdžias Amerikos prerijas, trikdomas tamsių saksofono garsų. Pamažu stygų skambėjimas ėmė panašėti į bliuzo gitarą, besikaunančią su džiazo motyvus bandančiu išlaikyti saksofonu. Pačioje viršūnėje muzika nutilo, „aš laimingas, nes esu gyvas“ (angl. I‘m so happy to be alive) uždainavo trijulė, palengva įtraukdama ir plojimais pritariančią publiką.
Deja, šiais žodžiais koncertas ir baigėsi, palikdamas žiūrovus euforijoje. „Mes negrojame bisų, nes nenorime nuvilti žiūrovų“, – pasakė A. Tsaharas. Neįsivaizduoju, kad ši trijulė būtų galėjusi ką nors nuvilti, sugrodama dar kelis kūrinius.
Pirmoje dalyje skambėjusios lyriškos melodijos paruošė klausytojus leistis muzikos suvokimo gylin, o po pertraukos improvizacijose pasimirštanti melodija, atlikėjų virtuoziški gebėjimai valdyti ritmą brėžė naujas džiazo ribas.
Tekstą parengė DELFI Piliečio reporteris „Vilnius Jazz“ festivalyje Andrius Balčiūnas. Nuotraukos – DELFI Piliečio fotografės „Vilnius Jazz“ festivalyje Eglės Maceinaitės bei DELFI skaitytojo Maksim Mirošnikov.