Tačiau situacijai sostinėje kiek aprimus, choro vadovė Rasa Gelgotienė parašė laišką į Kijevo Universitetą, kuriame išreiškė norą palaikyti ukrainiečius šiuo nelengvu metu.
Į Ukrainą vyko 22 choristų grupė iš visų trijų VU chorų. VU studentai ne tik parengė didelę muzikinę programą, bet ir užsibrėžė atlikti tam tikrą misiją: savo iniciatyva per socialinius tinklus ir pažįstamus surinko finansinę paramą kariams, sužeistiems Rytų fronte ir patys ją įteikė po koncerto, kurį surengė Kijevo karo ligoninėje.
VU chorų kolektyvas dalyvavo Kijevo universiteto sukakties minėjimo iškilmių renginiuose ir surengė atskirą lietuviškos muzikos koncertą. Pasakojimus ir dainas publika išklausė su didžiausiu susidomėjimu. Tačiau, ko gero, stipriausias emocijas dainininkams teko išgyventi koncerto Karo ligoninėje metu. Ten jie matė jaunus vaikinus neįgaliųjų vežimėliuose, liūdinčius artimuosius, sunkios būklės sužeistuosius reanimacijoje, kuriems ir perdavė visoje Lietuvoje savo inciatyva surinktą paramą.
Jau pirmą kelionės vakarą Kijevo universiteto choristai nuvedė vilniečius į Maidaną. Nors kovos aikštėje jau nurimo ir per žinias nebematome vaizdų iš Kijevo, čia dar ir dabar būriuojasi žmonės, minimi nukentėję nuo represijų, kalbamos maldos, giedama. Nuo pačių tragiškiausių Maidano dienų jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau vietiniai, pasakodami apie tuos įvykius, sunkiai sulaiko ašaras. Jie rodė grindinį, kurio nebėra, nes per susirėmimus jis buvo visiškai išardytas, rodė kulkų išvarpytas namų sienas ir aukštus pastatus, nuo kurių šaudė snaiperiai, gatves, kuriose degė automobiliai ir liepsnojo laužai. Jie vis dar gyvai prisimena visas tas dienas ir naktis, kai budėjo aikštėje, nešiojo į Maidaną maistą, rinko knygas Maidano bibliotekai, dirbo savanoriais ligoninėse.
Ir dabar Kijevas pilnas savanorių. Karo ligoninėje sutikta mergina pasiguodė: „Kaip greitai bėga laikas! Jau ruduo, gelsta medžių lapai, ir mums jau reikia gaminti ne žalius, o gelsvai rudus apsauginius tinklus. O jau greit reikės ir baltų. Tinklų reikia daug, šimtais metrų, jais dengiamos ir tranšėjos, ir technika... Per savaitę tie tinklai visiškai suvarpomi, iš jų nieko nebelieka, reikia visa naujų ir naujų, o tam reikia daug, labai daug būtent tos spalvos skudurėlių“.
Paklausus, iš kur ima medžiagą, mergina pasakojo, kad suneša žmonės, savanoriai perka dėvėtų rūbų parduotuvėse. Moterys tuos tinklus siuva visoje Ukrainoje. O vyrai irgi turi veiklos, yra savanoriai, kurie veža į frontą gyventojų surinktą paramą – rūbus, maisto produktus. Šiuo metu Kijeve veikia daug įvairiausių savanorių brigadų, darbo visiems atsiranda.
Chorvedė R. Gelgotienė pasakojo, kad dabar ukrainiečiai labiausiai nerimauja dėl artėjančios žiemos. Šalis turi vos trečdalį būtino žiemai dujų kiekio, niekas nežino, kaip veiks šildymo sistemos, ar nebus sugriauta infrastrūktūra.
Labai sunkiai kijeviečiai išgyvena artimųjų, giminaičių iš Donecko, Luhansko, situaciją. Jie pasakojo, kaip teta, nenorinti palikti namų, miega vonioje, nes po visų atakų jai ten atrodo saugiausia. Ukrainiečiai lietuviams sakė, kad daugybei žmonių teko išvažiuoti, jie prarado viską – ir namus, ir darbus. Taip pat sunkiai šiuo metu klostosi ir ukrainiečių santykiai su giminaičiais Rusijoje – daugelis kijeviečių turi giminių Maskvoje, Sankt Peterburge – ir labai skaudžiai išgyvena, kad tie jų nesupranta, nebendrauja, santykiai yra visiškai nutrūkę.
Lietuvius nustebino kijeviečių požiūris į rusus – jame jie visiškai nepajuto neapykantos ar agresijos. Priešingai, daugelis ukrainiečių išgyvena ir dėl rusų kareivių, jaunų vaikinų, mirčių, jie sakė: „Mes bent jau kovojame už savo Tėvynę. O už ką jie galvas guldo?“
Daug Kijevo ukrainiečių yra rusakalbiai arba dvikalbiai – šeimoje, mokykloje, darbe jie kalba rusiškai, tačiau laiko save tikrais Ukrainos patriotais. Kijeviečiai pabrėžia: „Nesvarbu, kokia kalba mes kalbame – rusiškai ar ukrainietiškai, mes esame Ukrainos piliečiai ir tikri Ukrainos patriotai“.