Ne geriausią karjeros laikotarpį išgyvenantis režisierius kviečia prisijungti prie užburiančios kelionės po senovės pasaulį ir visiškai iš naujos perspektyvos peržvelgti žymiausio graikų pusdievio Heraklio likimą.
Apie ką mes čia…
Vieną kartą mirtingoji moteris pagimdė berniuką, vyriausiojo Olimpo dievo Dzeuso vaiką, kuris nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų pateko į deivės Heros nemalonę. Berniukas augo, o kiekvienais metais jam teko vis sunkesnės užduotys, kol galiausiai suaugęs jis jau buvo įveikęs dvylika neįmanomų žygdarbių.
Jo vardas tapo legenda, o žygiai – legendomis apipinti pasakojimai. Visiems jis buvo žinomas kaip Heraklis.
Kūrinys
Po kelių finansiškai nesėkmingų projektų Brettas Ratneris keliems metams buvo sustabęs savo režisieriaus karjerą, kad susikoncentruotų ties projektais, kuriuose dirba prodiuseriu, leidusiais jam išsikovoti studijos „Paramount“ malonę ir gauti 100 milijonų dolerių biudžetą šios juostos įgyvendinimui.
Pastaruoju metu vis dažniau kinuose galima pamatyti filmus, paremtus graikų mitais arba istorines juostas panašia tematika. Vien jau šiais metais galėjome stebėti „300: imperijos gimimas“ ir sausį pasirodžiusį itin gėdingą filmą apie tą patį Heraklį. Žinoma, šiam filmui iki tokio dugno, kurį pademonstravo Renny‘is Harlinas, labai toli.
Galima drąsiai sakyti, kad filmo kūrėjai puikiai apvyniojo aplink pirštą visus žiūrovus, kurie pasižiūrėję anonsus pamatė akivaizdų mitologinį kontekstą, tačiau filmo vidus visiškai kitoks. Tai tikrai įdomi ir gana nebloga staigmena, kuri net pagelbėjo pačiam filmui.
Filmo visuma labai artima tokioms juostoms kaip „Skorpionų karalius“, „Troja“, „Konanas barbaras“ ir „Titanų susidūrimas“. Istorinis kontekstas, pagardintas antikiniais vaizdais ir mitologinėmis užuominomis, – būtent taip galima apibūdint naują režisieriaus darbą.
Filmas neturi labai „stipraus“ siužeto ar pernelyg painaus scenarijaus, todėl pramogai nuteikia puikiai. Visiškai ne gaila praleistų kelių valandų kino salėje, nes juostoje gausu įvairiausių detalių, pagerinančių pačią peržiūrą. Gražios ir galingai atrodančios kovos, stiprūs vyrų susidūrimai, gražių moterų kerai ir, žinoma, humoras, kuris, kaip nekeista, šiame filme buvo ganėtinai kokybiškas ir visiškai nenuvalkiotas kaip tai įprasta panašiuose projektuose.
Antraplaniai ir pagrindinį herojų supantys personažai filmo metu nespinduliavo išskirtine charizma, bet ko norėti, kai pagrindiniame plane atsiduria pats pusdievis, dvylikos žygdarbių atlikėjas Heraklis. Šiame filme Dzeuso sūnus atrodo itin pažeidžiamas kaip asmenybė, tačiau tvirtas kūnas, sukeliantis siaubą visiems priešams, neleidžia jam pralaimėti. Galingi vaizdai, ypač kalbant apie dvikovas, kuriose Heraklis atrodo kaip tikras olimpietis. Su juo susidūrę priešai akimirksniu išmoksta skraidyti. Toks jo įvaizdis labai primena Achilą iš „Trojos“, kuris neturėjo sau lygių priešininkų.
Taip pat galima paminėti ir pagrindinius antagonistus, kurie, kaip ir visose standartinėse situacijose, trokšta tik vieno – valdžios ir paklusnumo. Neįsimintini blogiečiai, tačiau atėjus Herakliui jų sutraiškymas pasidaro malonus. Matyt, dėl to, kad jie nieko gero nepademonstravo ir pusdievis juos už tai nubaudė.
Apibendrinant pamatytą filmą, reikia padėkoti režisieriui ir scenaristams, sukūrusiems išties smagų nuotykinį filmą, lurį žiūrėti lengva, nenuobodu, linksma. Taip pat būtų šaunu, jeigu iš šio filmo išsivystytų trumpa filmų serija, kuri galėtų papasakoti tolesnius Heraklio nuotykius.
Prisiminkime kultinį serialą, kurį prieš penkiolika metų žinojo beveik visi vaikai ir paaugliai, ir pagalvokime, kiek dar daug įvairių istorijų būtų galima prikurti apie pusdievį, metusį iššūkį pačiai deivei Herai.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai filme labai minimalistiniai, tik filmo pradžioje ir keliose kovų scenose buvo matomas kompiuterio panaudojimas. Visos kitos scenos papuoštos nuostabiai atrodančiomis dekoracijomis bei ypatingai kruopščiai sukurtais personažų kostiumais, kurie atkūrė rodomo filmo laikotarpio madą.
Buvo sukurtas šiek tiek niūrokas vaizdas, kuris pagerino peržiūrą ir atkūrė rimtesnę atmosferą. Juostą gaubė trimatė erdvė, tačiau viso filmo metu buvo galima pastebėti vos kelias scenas, kuriose matėsi 3D efektas.
Garso takelis istoriniuose epuose visada būdavo svarbus, siekiant personažų didvyriškumui ir kovų epiškumui pabrėžti, tačiau šiame filme režisierius ir juostos kompozitorius apsiribojo vien nuotykinės tematikos skambesiais, kurie šiek tiek priminė „Skorpionų karaliaus“ atgarsius.
Paskutinės scenos daina, kurioje gražiai pateikti titrai, – stipriausia viso šio kūrinio kompozicija. Filmas gali pasigirti ir visai geru operatoriaus darbu. Kovų scenos ir asmeniniai Heraklio pasirodymai itin efektingai atrodo ekrane, o svarbiausia, pats juostos bendras vaizdas primena kompiuterinį RPG stiliaus žaidimą. Tikrai yra kur paganyti akis.
Garso montažas filme stiprus, ypač pradžioje, kai Herakliui tenka nelengvos užduotys. Tai jaučiama ir kitose vietose, tarkim, kai degantis miestas apgaubia visą ekraną ir pasigirsta visą naikinanti Heraklio jėga.
Filmo montažo darbai kai kuriose vietose atrodo ne itin stabiliai, ypač kelios juostos scenos suderintos pernelyg paprastai, tačiau tai netrikdo, nes patį filmą žiūrėti išties smagu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas populiariausių ir labiausiai apmokamų šių dienų aktorių, buvęs imtynininkas Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas kaip visuomet demonstruoja savo nepriekaištingus fizinius duomenis, kurie sugėdintų net ir labai sportuojančius vyrus.
Vaidybos iš jo pusės, kaip dažniausiai būna, nėra, tačiau vien jo charizma perkelia Heraklio personažą į visai kitą lygį. Tai galingas ir į Dievą panašus herojus, kuris nušluoja visus kitus iki šiol atkurtus šio mitologinio veikėjo atvaizdus kine. Dwayne‘ui filme padeda labai ypatingas aktorių būrys, tarp kurių galima pamatyti patį Johną Hurtą, juostoje suvaidinusi lordą Kotą, Rufusą Sewellą, kuriam atiteko gana įdomus personažas, tik, deja, ne iki galo buvo sugebėta jį išreikšti.
Komiškiausią komandos narį Amfiarą atkuria Ianas McShane‘as, galime išvysti ir seniai kine matytą Josephą Fiennesą, įkūnijusį karalių Euristėją.
Moterų gvardija šiame filme neturėjo jokių šansų – jos pasirodė prastai, neįdomiai ir tiesiog blankiau už visus esminius juostoje pasirodžiusius vyrus.
Verdiktas
„Heraklis“ – tai kitoks, žymiai atviresnis ir dramatiškesnis pasakojimas apie žymiojo Dzeuso sūnaus likimą, kurio metu netrūksta humoro, įstabių dekoracijų ir kostiumų. Juostoje daug charizmatiškų veidų, efektingai atrodančių kovų scenų, šaunus Dwayne‘o Johnsono solinis pasirodymas – visai tai leidžia gerai praleisti laiką kino salėje.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10
Bendras vertinimas: 7/10