Dažniausiai šie pažadai yra nutaikyti į mūsų senjorus, nes būtent jie yra aktyviausia rinkėjų dalis. Kitaip sakant, jeigu prisiviliosi pensininką, neabejotinai laimėsi, o būtent to ir siekia daugelis politikų.

Sveikatos apsaugos ministras mažina pensijas

Kadangi biudžetas pas mus, kaip ir visame pasaulyje, nėra kažkoks stebuklingas šulinys, iš kurio galėtum semti ir semti pinigus bei dalyti juos visiems panorėjusiems, sveikatos apsaugos ministro idėjos dėl nemokamų vaistų visiems, sulaukusiems 85 metų, atrodo, yra vienas efektyviausių būdų, kaip vėliau pasiteisinti lėšų pensijoms kelti stygiumi, padidinti valstybės skolą ar eilinį kartą apkarpyti krašto apsaugos biudžetą. Juk partijai, kuri Rusijos agresijos akivaizdoje Krašto apsaugos ministrą iškelia vienu pagrindinių kandidatų į Europos parlamentą, tai būtų racionalus žingsnis.

Kalbant apie pensijas, vargu, ar socialdemokratai išties kirstų šaką, ant kurios sėdi, ir griebtųsi tiesioginio pensijų mažinimo, bet valdančiųjų veiksmai tokį poveikį duotų ilgalaikėje perspektyvoje. Kadangi pensijos daugiausiai priklauso nuo to, kiek pajėgus yra biudžetas, pats geriausias būdas jas padidinti yra skatinti investicijas į mūsų šalį bei naujų darbo vietų kūrimą.

Kad pasiektume šį tikslą, turime finansuoti švietimą, leidžiantį ugdyti kvalifikuotus darbuotojus, rūpintis tokiomis organizacijomis kaip „Versli Lietuva“ bei „Investuok Lietuvoje“, nepamiršti krašto apsaugos, liudijančios, kad įdėtas kapitalas bus saugus, ir skirti dėmesį teisinei bazei, ypač darbo kodeksui.

Šie veiksmai neabejotinai keltų mūsų valstybės ekonomiką, ir tai ilgalaikėje perspektyvoje leistų padidinti surenkamų mokesčių kiekį ir šitaip kelti ne tik pensijas, bet ir mažinti valstybės skolą, finansuoti pedagogus, gaisrininkus bei kitus biudžetininkus, teikiančius didelę naudą mūsų visų gerovei. O šių klausimų ignoravimas natūraliai duoda visiškai priešingą poveikį.

Deja, tokia racionali politika yra visiškai nepatogi, kai prabylama apie rinkimus, kurie jau nebe už kalnų. Daug lengviau ir patogiau yra dalytis pažadais, darančiais didelę žalą mūsų valstybei, bet iš pirmo žvilgsnio atrodančiais patraukliai. Deja, atrodo, ne pensininkai rūpi... Dar nebūtų taip blogai, jeigu išties būtų galvojama apie pensininkus ir tikimasi, kad šitaip galima prisidėti prie jų gerovės.

Tiesa ta, kad atrodo, jog daugiausiai naudos toks įstatymas suteiktų farmacininkams. Prekės įtraukimas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą neabejotinai reiškia garantuotus pinigus farmacijos kompanijoms (...). Tiesą pasakius, neturiu nieko prieš farmacijos kompanijas, tačiau, jeigu jau giname jas, tuomet tai ir deklaruokime.

Paaiškinkime žmonėms, kad rūpinamės farmacininkų interesais. Yra ir geresnių būdų pasirūpinti visuomenės sveikata. Galiausiai tenka pripažinti, kad visuomenės sveikata išties yra itin svarbus dalykas, tad nenuostabu, kad tai turėtų būti vienas iš valstybės prioritetų, tačiau rūpinimasis ja turi būti kuo efektyvesnis, o ne paremtas populizmu.

Albert Komar nuotrauka
Medikų bendruomenė sutinka, kad dažniausiai prevencija duoda didesnę naudą nei lėšų skyrimas finansuoti vaistams. Žinoma, galima teigti, jog mes kalbame apie senyvo amžiaus žmones, o prevencija turėtų būti skirta jaunesnio amžiaus žmonėms, tačiau tai būtų didelė klaida. Elgtis protingai niekada nėra per vėlu.

Kitas būdas, kaip galima padėti senjorams, yra tuos pačius 6 - 7 milijonus litų kasmet skirti psichologinei sveikatos pagalbai. Pavyzdžiui, vystant anoniminės psichologinės pagalbos pajėgumus. Valstybinio sveikatos psichikos centro duomenimis, iš gyvenimo dažniausiai pasitraukia 45 - 59 metų žmonės. Šio amžiaus žmonės yra senjorų vaikai bei mano kartos tėvai, tad jų savižudybės suduoda ne tik stiprų smūgį pensininkų sveikatai, bet ir visam gyvenimui paveikia nepriklausomybės kartos žmones. Kadangi pastarieji anksčiau ar vėliau taps mokesčių mokėtojais ir prisidės prie valstybės ilgalaikės gerovės, tokių smūgių (ne)buvimas gali daryti didelę įtaką valstybės raidai.

Antroji didžiausia savižudžių grupė yra tie patys mūsų senjorai (...). Neretai jų pasirinkimą pasitraukti iš gyvenimo lemia sūnaus ar dukters apsisprendimas palikti šį pasaulį. Tai be galo skaudi problema, kurios sprendimo iš Vytenio Povilo Andriukaičio lūpų veikiausiai nesulauksime. Didesnis psichinės sveikatos finansavimas spręstų savižudybių klausimą, ir tai neabejotinai padidintų ir visos visuomenės fizinę sveikatą.

Reziumė

Kol į sveikatos apsaugos politiką bus žvelgiama per pigaus populizmo prizmę, orientuojantis į artimiausius rinkimus, tol stokosime tiek geros sveikatos, tiek ir efektyvių sprendimų. Nemokamų vaistų nebūna. Jų kaina gali būti pati įvairiausia - nuo mažesnių pensijų iki prastai finansuojamos krašto apsaugos, nuo į oligarchiją linkstančių farmacijos kompanijų iki mūsų artimųjų gyvybių.

Vienokia ar kitokia forma už juos sumokame mes. Tad daug geriau yra rinktis sprendimus, kurie leistų mums ne tik išvengti ligos, bet ir išgelbėti gyvybes. Nors šie sprendimai nebūtų tokie greiti, o tai bene esminis kriterijus, kai prabylame apie rinkimus, bet neabejotinai atneštų ilgalaikę naudą. Tad kyla vienintelis klausimas: kam skirta sveikatos apsaugos politika? Tam, kad būtų siūlomi politikams parankūs populistiniai sprendimai, ar tam, kad būtų sprendžiamos pačios skaudžiausios problemos?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!