Galų gale – esame laisvi žmonės ir į Europos Sajungą įstojome dėl laisvų sienų, tad kiekvienam žmogui – savo likimas.
Aš taip pat esu emigrantė, tačiau į Vokietiją išvykau ne dėl darbo ar didesnio užmokesčio – mano vyras vokietis. Dėl gyvenamos vietos niekada nekilo klausimų: jis čia turi gerai apmokamą darbą ir gyvena atskirai nuo tėvų, o aš Vilniuje (ką tik baigusi studijas) dirbau už minimumą ir gyvenau su tėvais. Iš esmės neturėjau nieko materialaus, ko negalėčiau palikti arba atsisakyti vardan bendro gyvenimo užsienyje.
Pirmosios dienos svetur nustebino maloniai: žmonės čia draugiški ir paslaugūs, noriai padeda užpildyti visus reikiamus dokumentus dėl legalaus gyvenimo, viską išsamiai paaiškina. Lietuvoje dėl paprastos gyvenamosios vietos pažymos tekdavo lankytis bent keletoje institucijų, atrodydavo, kad tokia biurokratija sukurta tam, kad žmogui baigtųsi kantrybė ir jis nustotų kovoti dėl kompensacijos už šildymą ar pan.
Vokietijoje yra normalu visko klausti ir gauti išsamų atsakymą, nes žinai, kad nebūsi pasiųstas kuo toliau – žmonės į savo darbą žiuri atsakingiau. Ir mitas, jog neva emigrantai niekada nebus savi, neteisingas. Tiesiog Vokietijoje emigrantų yra labai daug ir visuomenė prie to jau pripratusi, nesvarbu nei odos spalva, nei religija, nei kalba – diskriminacijos aš čia nemačiau nei savo, nei kitų atžvilgiu. Kitataučiai dirba tiek pardavėjais, padavėjais, virėjais, draudimo agentais, gydytojais ar įmonių direktoriais – viskas priklauso nuo žmogaus gebėjimų.
Nereikėtų daryti ir dar vienos klaidos – kalbėdami apie gyvenimą svetur nelyginkite lito su euru, nes tūkstančio litų atlyginimas Lietuvoje prilygsta tūkstančiui eurų užsienyje. Skirtumas tas, kad su tūkstančiu eurų gali išgyventi. Mes gyvename pietinėje šalies dalyje, mano vyro pajamos yra apie du tūkstančiai eurų „į rankas“, galiu pasakyti mūsų mėnesinių išlaidų sąrašo pavyzdį: dviejų kambarių buto nuoma netoli miesto centro kainuoja 600 eurų, telefonas/internetas – 27 eurai, paslaugos(vanduo, elektra ir pan.) iki 100 eurų, kurui išleidžiame apie 100 eurų, maistui išleidžiame apie 200 eurų, įskaitant lankymąsi dukart per mėnesį restorane. Galbūt dabar daugelis numos ranka, kad taip būti negali. Mano minėtos laidos metu į studiją paskambino Vokietijos lietuvis, kuris teigė, kad maistas yra brangesnis nei Lietuvoje, o maisto kykobė „Lidl“ parduotuvėje yra prasta. Tai yra ne visai tiesa.
Norėčiau pabrėžti, kad prekybos centrus skirstome į dvi grupes: pigių parduotuvių tinklai „Lidl“, „Aldi“ bei brangių parduotuvių tinklas „Rewe“.
Mes apsiperkame „Lidl“ ir vargo nematome – maisto kokybė čia yra gera, o kainos nesikandžioja. Esmė ta, kad šių parduotuvių tinklas prekiauja nežymiais prekiniais ženklais, kurių reklamų televizijoje nepamatysite, tačiau tie patys „Peanut Choco“ šokoladukai atitinka žymiojo „Snickers“ skonį, šokoladinis kremas „Choco Nussa“ yra „Nutella“ kopija, o kaina trečdaliu mažesnė. Kilogramas baltos duonos kainuoja 1,29 euro, pusė kilogramo jautienos faršo – apie 2,69 euro, kilogramas vištienos šlaunelių – 2,49 euro, aštuonių porcijų ryžių pakelis kainuoja vos 89 centus.
Manau, kad daugelio žmonių problema ta, jog jie įpratę pirkti tai, kas reklamuojama, tačiau vien dėl tos reklamos kaina išpučiama – juk turi atsipirkti. Per savaitę „Lidl“ išleidžiu apie 30 eurų – perku viską, tiek vaisius ir daržoves, tiek mėsos ir žuvies gaminius, tuo tarpu „Rewe“ parduotuvėje už tą patį kiekį prekių kartą sumokėjome beveik dvigubai. Todėl norėtųsi paklausti to skambinusio lietuvio, kur jis apsipirkinėja ir kodėl taip menkina „Lidl“?
Dar vienas faktorius, kuris kartais erzina – tai būsto tema. Gerbiamas R. Paulauskas sureikšmino tą faktą, kad laidos dalyvės sūnus Vokietijoje neturi nuosavo būsto, o nuomai tikriausiai išleidžia pusę atlyginimo. Tačiau nuomotis būstą visą gyvenimą čia yra normalu. Beveik visi butai nuomojami be jokių baldų, o prieš įsikeliant gyventi daugelis darosi šiokį tokį atnaujinimą – naujai įsikelianti šeima viską įsirengia pagal savo norus.
Norėčiau paprieštarauti tiems, kurie mano, jog lietuviai mėgsta gyventi iš pašalpų. Vokietijoje socialinės garantijos yra išties fantastiškos, tačiau dar palankesnės tiems, kurie dirba. Gimus vaikui, gaunamos dvejopos išmokos – tėvų pinigai ir vaiko pinigai. Tai nėra pašalpa! Šiuos pinigus gauna visi tėvai ir vaikai. Jeigu vaikas mokosi ir nedirba, vaikui pinigai priklauso iki 25 metų. Sveikatos draudimo sistema fenomenali – apsidraudusiems už jokias paslaugas mokėti nereikia, nepriklausomai, ar reikia daryti inkstų persodinimo operaciją ar tiesiog atlikti kraujo tyrimą.
Tai tik nedidelė pagrindinių Lietuvos ir Vokietijos skirtumų dalis, ore tvyrančios draugiškos ir optimistinės atmosferos rašinyje perteikti negaliu. Be abejo, pasipils begalė piktų komentarų, kurie teigs, kad „Lietuvai be emigrantų geriau“ arba „Emigravo žemiausias šalies sluoksnis“, tačiau siūlyčiau nespjauti i šulinį, iš kurio gali tekti gerti – ar taip pat keiksite ir išvykusius draugus, pusbrolius, seseris ar savo vaikus?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: