Laukinukas, baisiai išsigandęs ir piktas, kad buvo atskirtas nuo šeimos ir „namų“ – toks jis buvo pirmas kelias savaites. Bet su kiekviena diena mūsų santykiai gerėjo. Dabar Snifukas išaugo į pūkuotą gražuolį ir tapo neįtikėtinai geru draugu.
Jis pasižymi šiek tiek šunišku charakteriu, nes namie visur eina kartu su manimi. Grįžus namo, jis visada atbėga prie durų pasitikti, nepaisant to, kad prieš tai miegojo patogiai įsitaisęs lovoje. Rytais jis veikia kaip žadintuvas – vos tik pradeda skambėti mano tikrasis žadintuvas, Snifas pradeda kniaukti prie durų ir prašytis į mano kambarį. Kartu jo miegoti nepriimu, nes naktys būtų bemiegės, kadangi jaunas ir judrus gyvūniukas tikrai neišbūtų ramiai tiek laiko.
Snifukas – sveikas, gražus, draugiškas ir linksmas katinas. Net nebesuprantu, kaip prieš tai gyvenau be jo. Už namų suteikimą jis atsidėkoja didele meile ir draugyste.