Britų kino kūrėjas kviečia atsidurti tikrų įvykių sūkuryje, kuriame žiūrovas su pagrindiniais juostos veikėjais bandys rasti atsakymus į penkis dešimtmečius kamuojantį vienos moters klausimą – kur yra jos vaikas?
Apie ką mes čia…
Buvęs BBC žinių vedėjas ir žurnalistas Martinas Siksmitas imasi vienos painios bylos. Jo pagalbos paprašo vienos pagyvenusios moters dukra, kuri kartu su mama papasakoja jam visą kraupią, prieš penkis dešimtmečius nutikusią istoriją. Kartu su moterimi vyras išsiruošia į ilgą kelionę tam, kad atrastų jos seniai pradingusį sūnų.
Kūrinio vidus
Pasižiūrėjus naujausią Stepheno Frearso juostą galima drąsiai sakyti, jog čia yra vienas geresnių režisieriaus pasirodymų kine. Paskutiniai jo darbai vertė jausti tikrą diskomfortą, nes dėl blogų scenarijų kino kūrėjo talentas buvo slopinamas nuo „Karalienės“ iki šios juostos pasirodymo.
Ačiū Dievui, kad atsirado puiki scenaristų komanda, tarp kurių ir pagrindinis filmo aktorius Stevas Cooganas. Jis savo šmaikščiu požiūriu į bet kokią situaciją sugebėjo išgauti labai pozityvų ir ne banalų efektą iš ne itin optimistiškai nuteikiančios knygos.
Istorija prasideda labai įdomiai. Pristatomas dviejų pagrindinių veikėjų gyvenimo būdas. Abu jie - suvaržyti gyvenimo, tačiau pilni optimizmo, kuriuo užpildo savo gyvenimo nesėkmes. Su tokiu veikėjų pristatymu galima suprasti, jog scenaristų būrys norėjo parodyti tiek vieno, tiek kito herojaus dalią ir jų užsibrėžtus gyvenimo tikslus.
Visas veiksmas atrodo puikiai sudėliotas iki mažiausių smulkmenų. Yra istorija ir jos pamatas, yra vaizdžiai atpasakoti penkiasdešimties metų senumo įvykiai, tačiau, kaip bebūtų, didžiausias dėmesys skiriamas būtent personažų gilumui, o fone išlieka tik mažytė pagrindinės istorijos dalis. Dramatiškas vaizdas, tačiau toks pamokantis ir kartu šviesus. Visą niūresnę aplinką gelbėja ir kokybiškai į turinį įterpti juokeliai bei visai šmaikščios situacijos. Tos situacijos labiausiai skirtos Filomenos personažui, kuris dar labiau išauga kaip asmenybė.
Stiprios, kovingos ir nepasiduodančios mažutės airės paveikslas, kuris po peržiūros suteikia daug peno apmąstymams. Vis dėlto, ne kiekvienam duota suprasti, kaip sunku prarasti vaiką ir pusę amžiaus gyventi nežinioje. Bežiūrint Filomenos istoriją, ašaros pačios pradeda kauptis ir rieda nesustabdomai. Tai viena stipriausių filmo akimirkų.
Nemažas dėmesys skiriamas įstaigos, kurioje Filomena praleido ketverius metus, pašiepimui. Išties ganėtinai nemaloni ir net vulgari vienuolių sukurta situacija, kurioje nėra vietos nei Dievui, nei atleidimui. Pinigai ir korupcija valdo šį pasaulį, ir niekos to nepakeis, net tikėjimas. Galima iš vidaus pamatyti anų laikų vienuolių gyvenimą ir jų kasdienybę, vienišų paauglių mamų bausmes ir jų norą gyventi dėl savo vaikų. Filmas mus moko, jog motinystę ir tėvystę patirti gali ne kiekvienas, o tik tas žmogus, kurio viduje atsiranda noras gyventi dėl kito, ne tik dėl vaiko, bet dėl artimo žmogaus, kuris leidžia jaustis svarbesniu, mylimu ir globojamu.
Filmas pasibaigia tokiu pat ritmu kaip ir prasidėjo – šiek tiek liūdnai, šiek tiek pozityviai, bet svarbiausia, kad išeini apsiašarojęs. Juosta parodo tamsiąją žmonių pusę, kurie nenori grįžti į praeitį, nenori padėti surasti atsakymų, ir tuos, kuriems nerūpi kito žmogaus ramybė. Pamokanti juosta, kad nereikia pasiduoti ir tikėti, kad gyvenimas kada nors atneš tikrą staigmeną, kad gyvenimas yra gražus ir jį reikia pragyventi kaip įmanoma doriau, spalvingiau ir po savęs palikti ką nors gero.
Techninė juostos pusė
Įsimintiniausias filmo variklis, sprendžiant iš visos techninės pusės, yra nuotaikingas, savitas ir išskirtinis garso takelis, kurio pagrindinė melodija taip ir persekioja beveik viso rodymo laikotarpį. Nuostabi muzika ir jos priderinimas prie scenų sukuria ne ką mažiau jaukią, šiltą, o kartais ir liūdną atmosferą, kurioje mes atsiduriame pusantros valandos, sėdėdami kino salėje ir stebėdami Filomenos likimą.
Operatoriaus darbas kamera apima puikius kraštovaizdžius ir išties įspūdingais kampais perteikia visą Airijos grožį, kurį matome pirmojoje filmo dalyje. Smagiai parodoma ir JAV – restoranų puošnumas, mažyčių miestelių šiluma. Kiekviena filmo detalė apčiuopiama iš itin svarbių taškų, o tai leidžia susipažinti su visos šios nemalonios ir kartu pozityvios istorijos branduoliu.
Juostos montažas irgi nusipelno pagyrų. Intriga, kurią išlaiko filmo režisierius, sugeba iki pat galo mus nuteikti įvairioms mintims apie finalą ir Filomenos paieškų pabaigą. Daug visko papasakota, tačiau nuspėti siužetinę liniją neskaičius knygos yra tiesiog neįmanoma.
Aktorių kolektyvinis darbas
Britų kino legenda, Oskaro laureatė aktorė Judi Dench net būdama tokio solidaus amžiaus sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir nekreipdama dėmesio į savo ligą pateikti vieną iš geriausių 2013 metų moters pasirodymų kino ekranuose. Aktorės vaidyba stipri, o jos spinduliuojama šiluma sugeba sušildyti ir pakerėti nuo pradžios iki pat filmo galo.
Šiek tiek prasčiau, tačiau irgi pagarbos nusipelnantis aktorius ir juostos scenaristas, Steve‘as Cooganas pateikia, kaip bebūtų keista, patį brandžiausią ir geriausiai perteiktą personažą, kuris visą filmo rodymo laiką parodo netikinčio ateisto transformaciją į žymiai atlaidesnį žmogų, suradusį savo pašaukimą. Ne „oskarinė“, tačiau labai įtikinama aktoriaus vaidyba leidžia puikiai papildyti Filomenos personažą, kuris be jo būtų tiesiog ne toks išraiškingas.
Tai vienas iš tų filmų, kai visas vaidybos krūvis atitenka pagrindiniam duetui, kurį tik foniniu būdu sugeba papildyti kiti aktoriai. Nė vienas jų nėra įsimintinas, bet visi kartu jie puikiai papildo bendrą pasakojamą istoriją, kuri tampa gyvesnė visais įmanomais aspektais.
Verdiktas
„Filomena“ – tai nuostabi dviejų vienas nuo kito neatsiejamų personažų kelionė po dvi skirtingas, tačiau ir artimas šalis. Juostos metu sužinoma, kas yra žmogiškumas, meilė, atlaidumas ir optimizmas. Filmas tampa jautriu pasakojimų apie tikrais įvykiais paremtas vienos moters sūnaus paieškas, kurios leidžia jai pasijusti tikru žmogumi, turinčiu gyvenimo tikslą.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10
Bendras vertinimas: 9/10