Šį kartą „Labanakt ir sėkmės“, „Odinių galvų“ ir „Purvinų žaidimų“ režisierius pristato tikrais faktais paremtą karinį nuotykį, kuriame bus parodytas vienas iš pačių nemaloniausių karo padarinių – istorinio paveldo statusą turinčių kūrinių naikinimas - filmą „Brangenybių medžiotojai“ (angl. Monuments Men).
Ponas Clooney kviečia į labai žvalų, nuotaikingą, bet rimtą potekstę turintį nuotykį, kuriame susibūrusi brangenybių medžiotojų komanda bandys pasipriešinti vokiečiams, siekdama apsaugoti svarbiausius žmonijai meno dirbinius.
Apie ką mes čia…
Susiformavęs Antrojo pasaulinio karo meno kūrinių specialistų būrys turi vienintelį tikslą – apsaugoti ir išgabenti iš Vokietijos vertingiausius eksponatus, kuriuos pasisavino Hitleris su savo nacių šutve. Blogiausia tai, kad nė vienas iš jų nėra laikęs rankoje šautuvo ir nėra dalyvavęs karinėse operacijose, todėl šios slaptos operacijos sėkmė pakimba ant plauko…
Kūrinio vidus
Iki filmo pasirodymo kino ekranuose, buvo labai daug pokalbių dėl galimų Oskarų ir kitų prestižinių apdovanojimų. Filmo režisierius laiku suprato, kad nieko, apie ką kalbėjo kino žinovai, nebus, tad jis nustūmė juostos premjerą į vasarį ir tuo pačiu leido pasireikšti Martino Scorseses „Volstryto vilkui“. Iš tiesų, tai puikus komercinis ėjimas, nes filmas labai skiriasi nuo ankstesnių George‘o darbų. Tai nuotykinis ir ganėtinai šmaikštus nuotykis, paremtas tikrais įvykiais, aprašytais bestseleriu tapusioje knygoje. Kas turėjo galimybę perskaityti literatūrinį kūrinį, tai akivaizdžiai pamatys, jog filme perteikta būtent tokia pati atmosfera, kuri lydėjo ir skaitant knygą.
Nusakyti filmo žanrą visiškai nesudėtinga – tai karinė nuotykių drama. Iš tikrųjų, tai jokių karo veiksmų filme beveik nėra. Jeigu kas nors galvos, kad čia bus panašu į Steveno Spielbergo režisuotą karinį epą „Gelbstint eilinį Rajaną“, tai smarkiai klys, nes filmas savo rodomu veiksmu labiausiai primena „Indianos Džounso“ nuotykius. Teko girdėti ir tai, kad filmą lygina su Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“ - tai dar vienas grubus nesusipratimas.
Filmai skiriasi netgi stilistiškai, o ką jau kalbėti apie siužetinę liniją ir turinį. Atsižvelgiant į bendrą kontekstą, artimiausias šiam filmui - nebent „Oušeno vienuoliktukas“. Čia taip pat surenkama specialistų komanda, kurios vienas vienintelis tikslas – pavogti turtus. Pavadinti filmą nuotykine drama irgi galima, nes visą rodymo laiką rodoma ganėtinai šmaikšti situacija, pati misija, kurios veiksmas rutuliojasi intensyviai.
Filme netrūksta įtampos. Su kiekviena nauja scena ji auga, kol galiausiai prieinama prie galutinio taško, nulemiančio visos operacijos pasisekimą. Šioje filmo dalyje akivaizdžiai matomas „Operacijos Argo“ nuplagijavimas. Matyt G. Clooney taip buvo pamalonintas Oskaru už geriausią metų filmą, jog pabandė pasinaudoti šiuo triuku antrą kartą. Tai vienintelė „neskani“ šio pasakojimo vieta, privertusi nelabai gražiai pagalvoti apie žinomą aktorių.
Pati tematika labai politizuota, tačiau tai nieko keisto, visi puikiai žinome, kokių politinių pažiūrų yra ponas Clooney (...). Iš tiesų, kaip ir knygoje aprašyta, būrys meno specialistų aukojo save, kad pasaulis po karo galėtų grožėtis savo paveldu. Galbūt šiais laikais tai ir atrodo juokinga, kai savanaudžiai žmonės gyvena tik dėl asmeninių tikslų, tačiau pasižiūrėjus į šių vyrų drąsą, pasidaro aišku, jog sunkiausiais žmonijai laikais dar egzistavo pasiaukojimas ir tikras didvyriškumas.
Vis dėlto, filmo dialogai pernelyg „suspausti“, nėra kokių nors firminių frazių ar įsimenamų veikėjų, kurie galėtų savo charizma pakelti filmo lygį į naujas aukštumas. Šiuo atveju filmas praranda savo veikėjų potencialą, kuris buvo demonstruojamas ant jį pristatančiais stendais ir plakatais. Surinktas būrys žinomiausių aktorių, tačiau jų suvaidinti veikėjai visiškai neišsiskiria iš minios. Kiekvienas iš filmo herojų plačiai pristatomas, tačiau atsižvelgus į bendrą juostos vaizdą, tai vienintelis Frankas Stoukas buvo išryškintas. Nenuostabu, jį vaidino filmo režisierius.
Trūkumų filmas turi, ir ne tokių jau mažų. Karinis siaubas, vaizduojamas fone, atrodo pernelyg pasakiškai. Trūksta kraujo, brutalumo ir tikroviškumo atmosferos. Knygoje, nors ir vaizduojamas tokio pat pobūdžio vaizdas, tenka nuliūsti, jog Clooney nepabandė šiek tiek peržengti literatūrinio kūrinio barjerą ir savo ruožtu atkurti vokiečių nusiaubto pasaulio, interpretuodamas jį žymiai grubesnėmis scenomis.
Tokiu atveju filmo cenzas pasikeistų, tačiau kartu tai suteiktų juostai šarmo ir rimties. Juosta labai smagi peržiūrai ir puikiai pramogai kine, tačiau tikėtis stebuklo irgi nereikia, vis dėlto tai ne meninio lygio darbas, kuris pretenduotų į kokį nors pasaulinį pripažinimą. Dabar tenka su nekantrumu laukti žymiai rimtesnio režisieriaus sugrįžimo su kitu savo projektu, kuris vėl leistų jam atsidurti tarp stipriausių pasaulio kino kūrėjų, siekiančių Oskaro.
Techninė juostos pusė
Filmo produkcijos lygis, kaip ir kiekviename režisuotame G. Clooney filme, labai aukštas, bet čia matyti didelės investicijos. Filmo dekoracijos autentiškai atkuria ano laikotarpio atmosferą. Sugriauti pastatai, architektūra ir mados tendencijos atkuriamos be kokių nors priekaištų, o viską vainikuoja kompiuterizuotas fonas, kuris bent jau kažkiek bandė perteikti karo padarinius.
Filme netrūksta ir gero garso takelio, kuris savo ritmiškomis melodijomis pagyvina veiksmą, o kartu ir sukuria malonų, nuotykių perpildytą bendrą istorijos kontekstą. Kartu garso montažas suteikia „jėgos“ sprogimams ir kitiems kariniams veiksmams, kurių filme nėra tiek daug, kiek norėtųsi.
Operatorius taip vaizdžiai perteikė kiekvieną svarbų ir filme aptariamą meno kūrinį, jog bent jau per ekrano prizmę galėjome su jais susipažinti. Tikrai ne daug žmonių domisi menais, tad filmo metu jiems bus surengta tikra pamoka ir galbūt po šios vaizdingos operacijos parodymo atsiras dar daugiau meno mylėtojų.
Filmo montažo darbas - prasčiausia techninės pusės dalis. Kelios scenos atrodo taip, lyg jas nukarpytų, todėl tam tikrais momentais kiek nukenčia siužetinės linijos stabilumas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visas žvaigždžių pulkas, sutikęs suvaidinti George‘o filme, nesuklydo. Jų pavardės priverčia bėgti pasižiūrėti šio nuotykinio veikalo kine. Nors personažai pernelyg paprasti ir nieko išsiskiriančio neparodo, tačiau didelis malonumas buvo stebėti kiekvieną iš jų didžiajame ekrane.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs filmo režisierius, kaip ir visuomet patenkintas, ant savo pečių laikė visą filmą. Būtent jo personažui buvo leista labiausiai pasipuikuoti ekrane, bet, kaip jau ankščiau minėta, nuostabu nebuvo.
Mattas Damonas, senas režisieriaus draugas dar nuo „Oušeno“ laikų, taip pat neparodo nieko įsimintino. Jo vaidmuo, turint omenyje personažo atskleidimą, netgi vienas iš silpniausių, tačiau vaidybos prasme aktorius pasirodo labai gerai.
Vienas iš įdomesnių filmo veikėjų – Cate Blanchett vaidinama Klara. Aktorė dar kartą parodo, jog vaidybos prasme ji gali konkuruoti su bet kokia kita šios profesijos atstove.
Papildomų aktorių gvardija, susidedanti iš charizmatiškų Johno Goodmano, Jeano Dujardeno, Bobo Balabano, Billo Murray ir Hugho Bonneville‘io, kaip jau pastebėta anksčiau, neparodė jokių įspūdingų ir įsimenamų vaidmenų, tačiau jų buvimas šiame filme suteikia jam didelės galios.
Verdiktas
„Brangenybių medžiotojai“ – tai nuotaikingas ir visai nenuobodus nuotykinis Antrojo pasaulinio karo tematikos filmas, kuriame žiūrovai galės iš arti susipažinti su neišgalvota bei tikrai faktas paremta neįtikėtina istorija, apipavidalinta autentiškomis dekoracijomis, puikiais kostiumais, įspūdingu būriu aktorių ir pakenčiama George‘o Clooney režisūra.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 7/10