Lietuvos-Lenkijos tarpusavio santykių istorijoje buvo įvairių laikotarpių, nuo bendros dviejų tautų valstybės iki teritorinių ginčų bei dešimtmečius trukusių diplomatinių santykių nutraukimo, tačiau įvertinant tai, kad šiuo metu abi šalys yra Europos Sąjungos narės bei priklauso bendram gynybiniam NATO aljansui, akivaizdu, jog turime daugiau bendrų interesų, nei prieštaravimų.
Gyvenu Vilniaus rajono Riešės seniūnijoje. Esu, kaip kai kurie bėgikai mėgėjai save vadina - „profesionaliai sportuojantis mėgėjas“. Įprastą savaitgalį bėgau įprastu maršrutu Pikeliškės - Maišiagala. Pasiekęs senąjį, į Molėtus per Paberžę vedantį, kelią, staiga iš nuostabos net sustojau - ant sankryžoje stovinčio namo sienos puikavosi šviežutėlė, anksčiau nematyta, lentelė su dvikalbiu gatvės pavadinimu - lietuvišku „Paberžės“ ir apačioje lenkišku „Poberžeska“.
Pagalvojau, kad pasukęs už kampo greičiausiai pamatysiu kelio ženklą su užrašu „12 km do Mejszagoły“ (12 km iki Maišiogalos), o priartėjęs prie Maišiagalos miestelio, pavadinimą „Mejszagoła“ (Maišiagala).
Akivaizdu, kad mūsų teismų pastangos priversti kai kurių Lietuvos savivaldybių administracijas laikytis šalyje galiojančių įstatymų ir nukabinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles patyrė visišką nesėkmę. Maža to, procesas pajudėjo į priešingą pusę, t.y. Lietuvos lenkai solidarizavosi ir dvikalbes lenteles ant savo namų pradėjo kabinti masiškai.
Nelaikau savęs nei lenkofobu, nei lengvai pasiduodančiu minios kurstomai isterijai, tačiau prisipažinsiu, kad pirmomis minutėmis sukilo šiokia tokia pasipiktinimo lenkais bangelė. Tačiau vėliau, sportininkų terminais kalbant, normalizavus pulsą ir pradėjus mąstyti blaiviai, suvokiau, kad pagrindinis šios akcijos sumanytojų bei organizatorių tikslas ir yra ne deklaruojama kova už tautinių mažumų teises, o eilinis bandymas sukelti lietuvių bei lenkų savitarpio priešiškumą.
Paanalizuokime, kam naudinga, kad lenkai ir lietuviai pyktųsi? Istorija sukasi ratu ir niekas čia nepasikeitė nuo tarpukario laikų. Prieš antrąjį pasaulinį karą, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija kelis metus nesėkmingai bandė sudaryti Lenkijos ir Baltijos šalių gynybinį aljansą. Priežastis dėl kurios to nepavyko padaryti - Lietuvos politikų užsispyrimas nepriimti į jį Lenkijos.
Kritinę įtaką tam padarė nuolatinis Rusijos kišimasis, intrigos bei politikų papirkinėjimai. Šiandien, taip pat ne tik energetinė nepriklausomybė, bet ir šio regiono šalių saugumas tiesiogiai priklauso nuo sugebėjimo bendradarbiauti bei vykdyti bendrus projektus, padėsiančius sparčiau integruotis į Vakarų energetines ir gynybos sistemas. Visų šių pastangų akivaizdoje, Rusija ir vėl kaip ir tarpukariu, siekia įvaryti pleištą Lenkijos-Lietuvos santykiuose ir taip stabdyti šalių tarpusavio suartėjimo ir nutolimo nuo Rusijos procesus.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, ponas Tomaševskis, teigia kad net sovietmečiu Lietuvos lenkai turėjo daugiau teisių ir galėjo be suvaržymų naudoti savo kalbą bei raštą. Taip, oficialus propagandinis tų laikų mitas apie tautų draugystę buvo populiarus, tačiau ar tikrai taip ir buvo? Ar tikrai sovietmečiu lenkai ir šimtai kitų, Sovietų Sąjungai priklausiusių, tautų turėjo kažkokias realias teises ir laisves? Juk tais laikais Lietuvoje net ant lietuviškų saldainių popierėlių puikavosi rusiški pavadinimai, o dažnose įstaigose buvo kalbama vien tik rusiškai.
Vieno ruso man pasakotas neva anekdotas taikliai atspindintį Rusijoje suprantamą tautų draugystės sąvoką: „Tikra tautų draugystė, tai kai vaikinai iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos apsijungia ir draugiškai visi kartu eina mušti lenkų“. Žinoma tai tik anekdotas, tačiau kaip ir visuose juokuose, jame yra dalis tiesos. O realybė yra tokia, kad šiandien Rusija skiria milžiniškas lėšas ne tik vadinamai „Meduolio ir bizūno“, bet ir „Skaldyk ir valdyk“ politikai, kurios tikslas - priešinti kaimynines tautas ir tuo pačiu siekti naudos sau.
Ne paslaptis, kad tos lėšos paskirstomos ir įsisavinamos per Rusijai lojalias visuomenines bei politines organizacijas (...).
Šiandien dauguma Vilniaus krašte gyvenančių lenkų, dėl dirbtinio supriešinimo bei gąsdinimų, kad lietuviai supirks jų žemes bei juos nutautins, menkai integruojasi tiek į Lietuvos darbo rinką, tiek ir apskritai į pilietinę Lietuvos visuomenę. O tai juk tiesioginis, kryptingai vykdomos supriešinimo politikos padarinys. Manau, kad joje dalyvaudama, Lietuvos lenkų rinkimo akcija veikia ne tik prieš Lietuvos valstybę, tačiau ir prieš pačią Lenkiją.
Lietuvos-Lenkijos tarpusavio santykių istorijoje buvo įvairių laikotarpių, nuo bendros dviejų tautų valstybės iki teritorinių ginčų bei dešimtmečius trukusių diplomatinių santykių nutraukimo, tačiau įvertinant tai, kad šiuo metu abi šalys yra Europos sąjungos narės bei priklauso bendram gynybiniam NATO aljansui, akivaizdu, jog turime daugiau bendrų interesų, nei prieštaravimų.
Norisi tikėti, kad nei aukšti Lenkijos ir Lietuvos pareigūnai, nei eiliniai žmonės, nepasiduos provokacijoms ir dės pastangas išlaikyti draugiškus ir šiltus dviejų, bendrą istoriją turinčių, tautų santykius. Vertėtų nepamiršti, kad dar 1830-ųjų metų abiejų tautų sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai į kovą kilo su šūkiu „W imię Boga za naszą i waszą wolność!“ (Dievo vardu už jūsų ir mūsų laisvę!).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!