Tokiais tempais kino kūrėjas įrodo, jog yra pasiryžęs pagaliau pelnyti ilgai išsvajotą trofėjų ir pristato dar vieną apdovanojimų sezono lyderį – „Amerikietišką aferą“. Tituluotas režisierius kviečia visus kriminalinių komedijų gerbėjus prisijungti prie jo vaizdingos kelionės į aštuntą dešimtmetį ir pamatyti labai užsuktą pasakojimą apie sukčius, korumpuotus politikus ir ano laikotarpio mados tendencijas.

Apie ką mes čia…

Sukčius Irvingas ir jo gražioji padėjėja Sidnė pakliūna į federalinių pareigūnų suregztas pinkles. Neturėdama pasirinkimo, pora privalo bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, kurių vienintelis tikslas tampa sučiupti korumpuotus politikus ir miesto merą.

Kūrinio vidus

Davidas O. Russelas su paskutiniais savo filmais, o ypač su „Kovotoju“, savo, kaip kino kūrėjo, kartelę pakėlė labai aukštai, todėl laukiant naujausios jo juostos buvo gana ramu, jog ir šį kartą kino kūrėjas nepasišiukšlins ir pristatys vertą dėmesio reginį. Vienas įdomesnių praeito amžiaus dešimtmečių, puiki filmo tematika, įdomiai atrodantys personažai ir puikus aktoriai - tai turėtų būti kokybę garantuojantis kokteilis, tačiau, kaip dažnai būna, tenka nusivilti pamatytu vaizdu. Žinoma, kalba eina apie juostos turinį ir istorijos pateikimą žiūrovui.

Pirmiausia, filmo labai silpna struktūra. Pradžios kaip ir nėra. Filmas prasideda nuo labai paviršutiniškos vietos ir kartu sudaro didelį chaosą bendrai siužetinei linijai, kuri ir taip yra labai trapi. Pirmoji pasakojimo dalis labai silpna, visiškai neaiškiai dėstoma. Norima lyg ir supažindinti su filmo herojais, tačiau pati tematika ir jų sukčiavimai pateikiami visiškai nevaizdžiai.

Nejaučiamas ano laikotarpio kriminalinio pasaulio vaizdas. Režisierius nepabando papasakoti apie vieną ar kitą veikėjų atstovaujamų barikadų pusę. Kaip iš giedro dangaus apsireiškia federalai ir viskas, prasideda žaidimas, kuris neturi jokios pradžios. Pareigūnų tikslai irgi gana keisti ir nepagristai vykdomi. Filmo metu tai labai dažnai pasireiškia. Nori mafijos, nesigauna, eina link politikų, vėliau vėl pakeičia nuomonę ir nori suimti kongresmenus. Jokių loginių veiksmų paaiškinimų.

Atroje juostos dalyje viskas pradeda aiškėti, bet iš lėto. Veiksmas rutuliojasi jau ne taip chaotiškai o atsiranda visai padori intriga, kuri leidžia mėgautis likusiu filmo pusvalandžiu. Taip pat ir afera, apie kurią veikėjai taip kalba visą filmą, apsireiškia žymiai vaizdingiau, nei buvo galima tikėtis po tokios silpnos pradžios.

Mažiau loginių klaidų, daugiau pramogos ir rimtumo pateikia antroji filmo pusė, už kurią ir galima padėkoti režisieriui. Pasiekęs kulminaciją, jis susiprotėjo ir leido žiūrovams pamatyti visą juostos potencialą, kuris buvo taip stipriai „užspaustas“ pirmoje dalyje.

Kalbant apie veikėjus, tai šioje filmo pusėje yra tiek šviesių, tiek tamsių akimirkų. Labiausiai į akį krentą mero paveikslas. Iš tiesų tokiam veikėjui turėtų būti daugiau nei šešiasdešimt metų, tačiau juostoje matome jauną vyrą. Visiškai neįtikinamas politiko vaizdas. Sukčių duetas, kuris „tempia“ visos juostos humorą ir patį veiksmą, atrodo tikrai šauniai.

Nėra nei vienos akimirkos, kuria tektų nusivilti, kai ekrane pasirodydavo Irvingas ir Sidnė. Negalima to paties pasakyti apie federalinį agentą Ričį. Jis kai kuriose filmo vietose atrodo išties puikiai, kelią juoką, tačiau kaip pareigūnas atrodo visiškai nykiai. Irgi neįtikinantis personažas, kuris labiau primena nuskriaustą berniuką, norintį atkeršyti visiems blogiukams, kurie jį skriaudė, tačiau nežino kaip.

Neblogas, tačiau ir ne per geriausias Irvingo žmonos paveikslas. Isterikė, viliotoja ir kvailos blondinės klišę pasikabinusi Rozalin peržiūros metu veikia dvejopai. Iš vienos pusės ji sukuria tikro monstro paveikslą, iš kitos – sugeba patikti ir tapti kankine ir gailestį keliančia moterimi, kurios neįvertina beširdis vyras.

Pagrindiniai juostos veikėjai ir jų likimai susipina, tačiau kokio nors stipresnio poveikio už kelias akimirkas visai gero humoro jie nesukelia. Taip pat mafija, kuri pasirodo kelioms akimirkoms filme, atrodo nykiai. Labai jau paviršutiniškas Cosa Nostros pateikimas, kurio galėjo ir nebūti. Su tokiais manevrais režisierius sugadino dalį filmo, kuris ir taip nėra įtemptas, o kartais - ir nuobodus.

Matosi, jog juostos produkcija yra labai aukšto lygio, tačiau, deja, scenarijaus prasme ir pačios istorijos gerumu filmas pasigirti negali. Kartu tai pats silpniausias režisieriaus Davido O. Russelo darbas, kuris, tikėkimės, pasitaisys ir ateityje sukurs žymiai kokybiškesnį produktą, galintį jam iškovoti JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už geriausią metų filmą.

Techninė juostos pusė

Garso takelis, vienas iš stipriausių filmų atributų, sugeba kerėti visą filmo rodymo laiką. Stulbinančios muzikinės kompozicijos ir legendiniai kūriniai, pritaikyti prie visų rodomų scenų, atrodo nepriekaištingai. Filme galima išgirsti tokias dainas kaip Franko Sinatros „The Coffee Song“, Tomo Joneso „Delilah“ ar Eltono Johno „Goodbye Yellow Brick Road“. Puikus bendro vaizdo papildymas, sukeliantis vien tik teigiamas emocijas peržiūros metu ir leidžia atsipalaiduoti ir bent jau akimirkai užmiršti silpną siužetinę liniją.

Filme dominuoja puikios dekoracijos, iš kurių sudarytas nuostabus fonas bei puikūs kostiumai, kurie keri akis savo išraiškingumu. Kostiumo dizaineriai, pristatydami filmui labai stilingas aprangas, pasidarbavo iš peties. Kiekvienas veikėjas įgavo tam tikro individualaus grožio, o tai dažnai nėra būdinga kostiuminėms dramoms, o čia, kaip kriminalinei komedijai, viskas pateikta be priekaištų.

Grimas irgi vertas dėmesio. Tai vienas iš geresnių 2013 metų pavyzdžių. Jį nebent lenkia antroji „Hobito“ dalis. Žinoma, čia nesulyginamos juostos vien jau dėl savo biudžetų ir produkcijos skirtumo, tačiau tai viena iš pastabų, jog filmo grimas tikrai vertas Oskaro statulėlės. Vien jau už Irvingo personažą.

Operatoriaus darbas neblogas, nors tenka pripažinti, jog paskutiniuose Davido O. Russelo filmuose dažnai matomas drebančios kameros efektas, kuris bando pateikti juostos veiksmą iš labai buitinės perspektyvos. Šiam filmui tai tiesiog nereikalingas manevras, kuris sumenkiną visą vizualų ir stilingai apčiuopiamą bendrą vaizdą.

Juostos montažas silpnas, ką ir įrodo pirmoji filmo pusė. Labai chaotiškai sulipdytos scenos, kurios kenkia istorijai įsibėgėti atitinkama linkme. Garso montažas šiuo atveju kokybiškai suderintas. Tai leidžia mėgautis scenose girdimu puikiu garso takeliu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jeigu ankstesniuose D. O. Russelo filmuose dominavo kelios žinomos pavardės, tai šiam filmui režisieriui sukvietė visą grietinėlę, kuriai jau anksčiau teko bendradarbiauti su režisieriumi.

Labiausiai dėmesį prikaustantis Christianas Bale‘as ir jo eilinis eksperimentas su savo kūnu pasirodo tikrai tik iš geriausios pusės. Dirbęs su kino kūrėju prie „Kovotojo“, už kurį pelnė savo pirmąjį Oskarą, aktorius pasiryžo priaugti svorio, nors jam tai tikrai nebūdinga. Tame pačiame filme, už kurį jis gavo prestižinį kino apdovanojimą, jis buvo numetęs dvidešimt kilogramų, kai tuo tarpu čia jo svoris padidėjo penkiolika kilogramų. Juokingiausia ir turbūt labiausiai ironiška, jog aktorius visą filmo rodymo laiką priminė vieną charizmatiškiausių paskutinių metų komedijos personažą Lesą Grosmaną, kurį suvadino Tomas Cruise‘as filme „Griaustinis tropikuose“. Žinoma, tai netrukdo žiūrėti į jį peržiūros metu, tačiau asociacijos su Lesu - akivaizdžios.

Bradley‘is Cooperis, kuriam tenka garbė antrą karta filmuotis Davido O. Russelo filme, atrodo nelabai įtikinamai. Pats personažas sausas, tačiau ir aktorius nelabai gerai prisidėjo prie jo vystymo ekrane. Didžiausias dėmesys skirtas jo plaukams, todėl pastebėti patį Bradley‘į tikrai sunku.

Amy Adams puikiai susidoroja su savo vaidinama veikėja. Trykštanti vien tik seksualumu, moterišku žavesiu ir puikia vaidyba, aktorė parodo, jog ji nusipelno ne tik Oskaro nominacijos už šią juostą, bet ir pačios statulėlės. Tai - vienas stipresnių metų pasirodymų.

Jennifer Lawrence, kuriai šiais metais už savo vaidinama veikėją Rozalin pranašaujamas antras Akademijos pripažinimas, atrodo tikrai grubiai ir prastai. Vaidyba pernelyg nenatūrali. Mergina tiesiog persistengia tam tikrose scenose, o tai leidžia tik pasakyti, jog ji filme pasirodė patenkinamai gerai, bet ne stulbinančiai.

Charizmatiškasis Jeremy‘is Renneris, suvaidinęs merą Politą, atrodo tikrai gerai, tačiau, kaip jau minėta, pats personažas neatitinka juostos pasakojimo. Gera vaidyba ir malonus akiai pasirodymas, kuris, deja, neišlieka ilgam, nors aktoriaus potencialas šioje vietoje buvo išties didžiulis.

Maloniausia staigmena filme tampa „mafijozinių“ filmų pažiba, legendinis Robertas De Niro. Jo pasirodymas vertas aplodismentų. Kiti antraplaniai aktoriai kaip Michaelis Pena, Alessandras Nivola ir Jackas Hustonas neblogai papildo bendrą vaizdą, bet jokio išskirtinio pasirodymo iš jų pusės nepastebime. Geras kolektyvo papildymas, tačiau tik tiek.

Verdiktas

„Amerikietiška afera“ – tai stilinga ir vizualiai puiki kelionė į aštuntą dešimtmetį, kurioje sutinkame išraiškingus personažus ir Oskaro vertą aktorių vaidybą, nepriekaištingą garso takelį bei taikliai perteiktą to laikotarpio atmosferą. Deja, filmo siužetiniai vingiai verčia pasijusti nejaukiai dėl labai chaotiško ir visiškai neapgalvoto veiksmo, kuriuo žiūrovus daugiau nei dvi valandas maitina Davidas O. Russelas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 8/10