Aš verkiu, o mano draugė - net nežinau... Girdim šaudant Lazdynų bokšto pusėj, greitosios pagalbos sirenas, prie Seimo mikrofonas skelbia atsitraukti - nes galite būti sušaudyti.
Ir atrodo - jeigu dabar išgirstume rusų kalbą... Pyktis, tiesiog neapykanta visiems rusakalbiams. Net ir savo neblogiems draugams Maskvoje. Grįžtam į namus Karių kapų gatvėje, sėdim ant laiptų viduje, tylim. Atėjo kaimynystėje gyvenęs vyras - baltas veidas kaip ir jo vilnonis megztinis. Aš dar nebuvau mačiusi taip išbalusio žmogaus. Ir jisai sako - aš buvau prie bokšto ir traukiau žmones iš po tanko. Vėliau atvažiuoja mano mama, tėtis - sako - eisim prie Seimo, o aš sakau - neikit ten, neikit ten.
Taigi, dabar žinau, kad karas gali kilti ir XXI amžiuje bet kada bet kur - ir tikiu, kad karą galima atitolinti dialogu, bendradarbiavimu. Bet niekada niekada neišvengsime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasitaiko tokių dienų, kurių nepamiršime visą gyvenimą - daugeliui lietuvių tokia buvo ir 1991 m. sausio 13-oji. Agresija buvo nesutramdoma ir nesuprantamas žiaurumas tuomet pareikalavo 14-os Lietuvos patriotų aukų. Vis tik, tą dieną minime kaip Laisvės gynėjų – tų, kurie savo šalies laisvą mylėjo labiau nei patys save. Prašome Jūsų, pasidalinkite prisiminimais apie 1991-ųjų metų sausio įvykius.
Papasakokite, kaip jautėtės, kur tuo metu buvote, kas virė jūsų galvoje. Pasidalinkite savo sausio 13-osios prisiminimais.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Prisiminimas“. Jūsų laiškų laukiame iki sausio 13 d. 22 val.