Nuo Kūčių vakaro greta gražiausios Lietuvoje Kalėdų eglės įkurtą prakartėlę aplankė tūkstančiai žmonių. Vaikus džiugino mėnesio tesulaukę ėriukai, greitai įpratę prie dėmesio, o avytė šeimininkui
buvo sukėlusi rūpesčio: atrakinęs tvartelio duris su šieno glėbiu žengiantis K. Starkevičius nespėjo nė atsisukti, kai laisvės pasiilgusi buriukė spruko lauk. Tiesa, toli nenubėgo, tik iki Vytauto Didžiojo bažnyčios prie Nemuno. Šventoriuje ji, matyt, nutarė paieškoti dar vienos prakartėlės...
Atsisveikinti su Kalėdų simboliu atvyko visas autobusas Kauno „Spindulėlio“ darželinukų su auklėtojomis. Daugelis jų pirmąkart pamatė Betliejaus vaizdą su gyvulėliais, džiaugėsi, kai K. Starkevičius pakvietė juos paglostyti mažuosius avinėlius, ne vienas sakė norėtų būti ūkininkas ir turėti „bent šimtą avių“.
Ir tada prasidėjo ruošimasis kelionei į Rokus. Kauniečiai kūdikėliui ne tik nešė rožių žiedus, obuolius, puošdami jo lopšelį, bet ir bėrė pinigėlius. Žinoma, per tarpušventį ne viena stambesnė moneta iš šienelio buvo iškapstyta, bet kai K. Starkevičius pakvietė darželinukus rinkti paaukotus centus, vaikai juos pylė į išskleistą skėtį ir pripildė nemažą krepšelį.
„Kaip manote, kur turėtume panaudoti šituos pinigėlius?“ – klausė mažųjų K. Starkevičius ir pasiūlė juos skirti „Carito“ valgyklai, kad vargstantys žmonės galėtų gauti karštus pietus. Pasikalbėjęs su vaikais apie tai, kad visi turėtume pasirūpinti neturtingais, nelaimingais žmonėmis, pajuokavęs, kas šieno šūsnyse dar ras ne vieną įkritusį litą, jis ėmėsi ruošti prakartėlę kelionei namo – iki kitų Kalėdų (...).