Televizinių projektų kūrėjas kviečia visus gerbėjus į dar vieną nepakartojamą kelionę, pamatyti savo pamėgtus personažus dideliame ekrane ir kartu su jais iš naujo patirti daug puikių akimirkų, kurias galima iš naujo prisiminti bežiūrint serialą per televiziją.

Apie ką mes čia…

Žmonių gyvenimas - labai painus dalykas, tačiau jis dar painesnis, kai už gyvenimo vairo šeimoje atsistoja moterys, kurios sugeba vyrus įtikinti netgi nebūtais dalykais apie save. Tokiais būdais vyrų giminė kenčia, nesugeba susitvarkyti su savo užduotimis bei bando ieškoti naujų pojūčių kitų moterų glėbyje. Kristinos gyvenimas klostosi panašiai, moteris atsiduria sunkiausioje dilemoje tarp meilės ir pareigos vyrui, tačiau jos neapgalvoti sprendimai tampa tikru košmaru aplinkiniams, kuriuos moteris taip gerbia ir myli.

Kūrinio vidus

Tendencija perkelti televizijos projektus į didžiuosius ekranus Amerikoje tampa kasdienybe, tačiau ten tokiems žingsniams visada yra puikios ir solidžios studijos, kurios bando kuo įspūdingiau pristatyti žiūrovams jų pamėgtus televizinius šou. Lietuvoje, deja, to nėra, todėl žiūrovas, eidamas į kiną, nepamatys vaidybinio filmo apie savo pamėgtus herojus, o sulauks nemalonios staigmenos televizijos serialo pavidale. Iš tikro, tai didelis pasišaipymas iš gerbėjų ir tuo labiau iš lietuviško kino.

Tokiais manevrais kūrėjai nepritraukia eilinio žiūrovo, nesusipažinusio su serialu, todėl patekęs į seansą žmogus, kuriam visiškai neaiškus serialo siužetas, nesupras, ką jam tenka matyti ekrane. Man pasirodė, kad filmas orientuotas tik į serialo gerbėjus, kurie akivaizdžiai padarys jį vienu iš pačių sėkmingiausių projektų Lietuvoje per pastaruosius metus. Iš vienos pusės, tai geras komerciškai strateginis ėjimas, iš kitos –apgailėtinas poelgis perkelti serialą į didžiuosius ekranus. Su tokiais tempais, pamatę komercinį potencialą, kiti televizijos serialų kūrėjai bandys padaryti panašius ėjimus, kas, mano manymu, dar labiau pablogins mūsų šalies kino kokybę, rodomą kino ekranuose.

Kalbant apie filmą ir jo siužetinę liniją, išplėsto ir labiau moterims orientuoto projekto dėka bus galima smagiai užsnūsti peržiūros metu, nes jame, manau, nėra nieko doro, kas galėtu patraukti ne tik visko mačiusius kino mylėtojus, bet ir paprastus žmonės, kuriems kinas - tai tik vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų.

Nuobodus ir nejuokingas filmas dar kartą parodo, jog su humoru pas lietuvių kino kūrėjus viskas labai prastai. Pradedant nuo banalių dialogų, kurie akivaizdžiai pritaikyti provincijų gyventojams, ir baigiant pačios filmo intrigos išdėstymu. Viskas atrodo graudžiai ir neskoningai. Įpusėjant filmui norisi pamatyti kokią nors reklamą, nes monotoniškas ir pilkas veiksmas, kurį tenka matyti peržiūros metu, veikia geriau nei migdomieji.

Personažai labai šabloniniai, o jų poelgiai, mąstysena išvis sunkiai suprantami. Nejaugi filmo kūrėjai galvoja, kad tokiais banaliais ėjimais ir visiškai sausais dialogais, kuriuos papildo nieko neįsimenantys veikėjų pokalbiai, sugebama atkurti autentiškos Lietuvos įvaizdį? Žmonės čia tikrai ne tokių siaurų pažiūrų. Be to, labiau išprususiam jaunam žmogui tai atrodys ne tik kad graudžiai, tačiau dar jis ir pasijaus gėdingai dėl lietuviško kino produkcijos. Žinoma, kokia nors močiutė iš kaimo su malonumu pasižiūrės jos mėgstamą serialą didžiajame ekrane.

Pasibaigus filmui lieka tokia nežinomybė, jog sunkiai galvojasi ir tuo pačiu norisi atsiprašyti „Valentino vieno“ kūrėjų už tokias neigiamas reakcijas ir atsiliepimus apie jų filmą. Palyginus su šiuo filmu, anas atrodo kaip saldainis. Vienintelis filmas, kuris blogiau pasirodė per daugelį metų, buvo Martinsono „Tyli naktis“, tačiau ten jau kito pobūdžio juosta. Reikia tikėtis, jog po tokios stulbinamos „Moterų“ sėkmės koks nors kino prodiuseris neužsinorės pakartoti to ir nesukurs panašaus filmo, o tuo labiau šios nuobodybės tęsinio.

Techninė juostos pusė

Vienintelis, kas gelbėja šį filmą, tai nepakartojamas ir šiltas garso takelis, kuris išties sugeba bent kažkiek pakelti nuotaiką, bei labai kokybiškas operatoriaus darbas, kurio dėka galima bent pasigrožėti puikiais kraštovaizdžiais.

Filmo montažas - lyg stebėtum kokį nors skaidrių šou, o kiekviena scena galėtū būti prilyginama televiziniam klipui, skirtam kažką pašiepti. Man bendras vaizdas buvo panašus į ilgą ir nuobodžią reklamą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip tenka dažnai minėti po lietuviškų filmų peržiūros, didžiausia mūsų šalies kino problema taip ir išlieka nepakitusi – vaidyba. Filme dominuoja ne tik teatrinė, bet dar ir televizinė vaidyba.

Juostos neišgelbėja net ir Ramūnas Rudokas su Marijumi Mikutavičiumi, kurie, tiesą sakant, bent stengėsi pritraukti žiūrovą prie ekrano. Visi kiti filmo herojai kaip kokie zombiai neišspaudė emocijų, o jeigu pasitaikydavo šiek tiek „stipresnė“ scena, kurioje teko padirbėti, jie visiškai neįtikinamai persistengdavo lygioje vietoje, todėl bendras rezultatas graudinantis.

Verdiktas

„Moterys meluoja geriau. Kristina“ – tai vienas iš pačių skaudžiausių lietuviško kino pavyzdžių per daugelį metų ir vienas didžiausių šių metų nesusipratimų, kuris kelia gėdos jausmą dėl nacionalinio kino degradavimo lygio.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10
Techninė juostos pusė – 4/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10

Bendras vertinimas: 2/10

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!