Į renginį atvykus sėdintiems vežimėliuose dviems neįgaliesiems su palydinčiu asmeniu, išaiškėjo, jog jiems skirta pirmoji renginio dalis, deja, vyks 3-iojo aukšto salėje, į kurią galima patekti tik laiptais. Abu neįgalieji turi ryškų neįgalumą ir gali judėti tik neįgaliųjų vežimėliais, vienas iš pastarųjų - elektrinis. Organizatoriai prisipažino, kad žinojo, o ir jų parneriai iš anksto buvo juos perspėję, jog šiame viešbutyje ne visos pobūviams skirtos patalpos yra pritaikytos neįgaliųjų savarankiškam patekimui į jas. Pasikalbėję su renginio organizatoriais neįgalieji nusprendė renginyje nedalyvauti ir išvyko jam neprasidėjus.
Situacija - daugumai pažįstama ir viešumoje gvildenta nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Neteisinga būtų teigti, kad šioje pesimizmo pritvinkusioje šalyje taip yra visur, taip buvo visada, niekas nepasikeitė ir nesikeis. Ne, taip nėra. Atsiranda vis daugiau neįgaliųjų bekliūčiam judėjimui prieinamų naujai statomų ir rekonstruojamų viešos paskirties objektų ir teritorijų, Lietuvos normatyviniai aktai yra nukreipti į klientams skirtų patalpų ir paslaugų jose prieinamumą visiems visuomenės sluoksniams, yra sukurti kontrolės mechanizmai - institucijos, prižiūrinčios kaip galiojančių normatyvinių aktų yra laikomasi. Rodos, viskas kaip ir turėtų būti - teisės aktų ir institucijų kiekio užtenka, beliktų jais vadovautis ir mus supanti aplinka ims keistis. Tiek fizinė, tiek emocinė.
Tarytum nieko tragiško ir nenutiko - paskaita įvyko, dalyvavo tik trimis žmonėmis mažiau, organizatoriai žodžiu jų atsiprašė, žengtas dar vienas žingsnelis gražiai pavadinto projekto įgyvendinimo link. Tačiau glumina ir akivaizdžiai akį rėžia keli dalykai. Iš vieno pusės, tai organizatorių pavadinimas, renginio pakviestoji auditorija (neįgalieji), iš kitos - pasirinktų patalpų neprieinamumas šiai auditorijai.
Evangelijos pagal Luką 6 skyriuje rašoma: „Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių“. Stebint kai kurias organizacijas, lyginant jų įtikinančiai apibūdintus tikslus su realia veikla kyla įvairios mintys. Jos prieštaringos ir, deja, liūdinančios. Ar mes iš tiesų gyvename taip, kaip deklaruojame? O gal savo tikslus tik vadiname gražiais vardais, vildamiesi, kad ir darbo vaisiai patys savaime, be įsišaknijusių teisingų motyvų, bus tokie pat gražūs? O jeigu motyvai nėra teisingi, tai kokie gi jie, tikrieji?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI situaciją pakomentuoti paprašė projektą „Įvairovės parkas“ vykdytojo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjo viešiesiems ryšiams Valdo Dambravos.
Jis paaiškino, kad viešbutis be lifto buvo pasirinktas lėšų taupymo sumetimais. Pasak V. Dambravos, tądien seminarai viešbutyje vyko tiek 11 val., tiek 15 val., trečiame ir pirmame aukštuose, tad pakviestiems neįgaliesiems atvykus buvo pasiūlyta jiems į seminarą ateiti vėlesniu laiku. „Kadangi tas viešbutis pigesnis, tai nebuvo lifto, bet paskui tas žmogus, kuris užsakė viešbutį, bandė perkalbėti atėjusius, atsiprašė ir pasiūlė ateiti kitu laiku tą pačią dieną. - sakė jis. - Bet tai matyt buvo nepriimtina“.
Pasak V. Dambravos, organizatoriai būtų galėję neįgaliuosius į trečiąjį aukštą užnešti. „Mes būtume galėję ir užnešti, beje, esam taip ne kartą darę, kai mūsų tarnyba buvo senose patalpose Senamiestyje – mes tiesiog užnešdavome žmones su ratukais. Bet žinote, gal šiais laikais tai gali žeminti žmogaus orumą, tad tenka apgailestauti, kad taip atsitiko“, - dėl organizacinių trūkumų apgailestavo jis.
V. Dambravos teigimu, kadangi vienas iš projekto partnerių yra Lietuvos neįgaliųjų forumas, buvo tikėtasi, kad jie padės informuoti apie organizacinius reikalus.
Minint Tarptautinę neįgaliųjų žmonių dieną kviečiame atkreipti dėmesį į neįgalių žmonių problemas ir pasidalinti pastebėtais jų patiriamais nepatogumais, papasakoti istorijų, kaip pats ar pati buvote patekę į nemalonią situaciją dėl to, jog aplinka buvo nepritaikyta neįgaliesiems.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Negalia“