Filmas „Renuaras“ – ypatingas delikatesas grožio ir estetikos mylėtojams, tikras šiemetinės „Scanoramos“ programos perlas, užliejantis ypatingais vaizdais ir kviečiantis jais mėgautis.
1915 m. idiliška Prancūzijos Rivjera. Du menininkai ir mūza. Tėvas ir sūnus – paskutinius gyvenimo metus skaičiuojantis, tačiau vis dar intensyviai tapantis garsusis prancūzų impresionistas Pierre’as Auguste’as Renoiras ir iš I-ojo pasaulinio karo sužeistas namo grįžęs jo sūnus Jeanas Renoiras, vėliau tapsiantis pasaulinio garso kino režisieriumi ir bendra jųdviejų mūza – jaunutė artistė Andrée Heuschling, pozuojanti meistro paveikslams. Kažkur toli siaučia I-asis pasaulinis karas, o saulės užlietoje provincijoje jaunoji mūza sugeba iš naujo įkvėpti tėvą ir sūnų kūrybai bei meilei.
Šiam filmui apibūdinti užtenka vieno talpaus, visa apimančio žodžio: „Gražu“. Iš tiesų, tai ypatingai gražus ir estetiškas filmas. Tikras malonumas akims ir klausai – skaisčios ir švarios spalvos, nuostabi gamta, viską nuauksinanti saulės šviesa, o fone skamba švelni, tačiau pakankamai dinamiška muzika. Ypatinga spalvų paletė – vaiskiai žali laukai ir medžiai, ryškiai mėlyna jūra, ugniniai Andrée plaukai ir sniego baltumo porcelianinė oda, sodriai rusvi, kiek pritemdyti oranžiniai ir sendinto aukso atspalviai dailininko namų aplinkoje ir tiesiog iš ekrano besiliejanti vasaros saulė – viskas lyg iš dalininko paveikslo. O Renoiras niekada netapo juodai.
Šis filmas – ta puiki proga prisiminti šio vieno įspūdingiausių ir vieno produktyviausių (kūrybinį palikimą sudaro apie 6000 tapybos darbų) prancūzų impresionisto kūrybą. Šio meistro teptukui priklausantys aktai, portretai, peizažai, marinistiniai peizažai, natiurmortai, žanriniai paveikslai nepaprastai spalvingi, ekspresyvūs, dėl Rafaelio įtakos – realistiški; dažniausiai vaiskių spalvų ir lyg nužerti saulės šviesos. Filme matome dailininko kūrybos procesą ir vieno žymiausių bei brandžiausių šio menininko darbų – „Mauduolių“ („Les baigneuses“) – gimimą.
„Renuaras“ – lėtas filmas, kur svarbiausia ne vyksmas, o buvimas. Norisi tik mėgautis nuostabiais, pamažu slenkančiais ir puikiai perteiktais vaizdais. Dažnas kadras pradedamas kamerai fiksuojant vaizdą, dengiamą permatomos užuolaidos, tada iš lėto šydas apeinamas ir judama toliau – taip operatorius suteikia galimybę žiūrovams kartu su juo pasivaikščioti po labai intymią dailininko namų aplinką. Stilistiškai šis filmas labai primena kito prancūzų režieriaus Jeano Pierre‘o Jeunet filmą „Ilgos sužadėtuvės“ („Un long dimanche de fiancailles“, 2004) – ta pati idiliška pajūrio provincijos aplinka, tie patys geltona šviesa užlieti bekraščiai laukai, tas pats laikotarpis – XX a. pradžia: Coco Chanel dar nespėjo sutrumpinti sijonų, o Europą niokoja I-asis pasaulinis karas.
Tačiau šis filmas nėra vien tik gražus paveikslėlis. Filmo varomąja jėga tampa ne tik tarp jaunojo Jeano Renoiro ir pozuotojos Andrée besimezganti logiška intriga, bet ir kur kas subtilesnis ir filosofiškesnis jausmas. Tai Pierre‘o Auguste‘o Renoiro šeimynykščių įsisąmonintas suvokimas, kas palengvina ne paprasto seno ligoto žmogaus būtį, bet pasitarnauja genijui. Ir pats meistras suvokia, kad nebepriklauso tik pats sau – nepaisydamas silpno kūno negalių jis nepaliauja intensyviai dirbti, nes tai, ką jis spės palikti, priklausys ne tik jo šeimai – tai taps jau visos žmonijos kultūriniu paveldu. Kančios praeina, o grožis lieka.
Patiks, jei patiko: „Klimtas“ („Klimt“, 2004), „Laiškai Sofijai“ (2013), „Mergina su perlo auskaru“ („Girl with a Pearl Earring“, 2003).
SEANSAI
Lapkričio 14 d., ketvirtadienis, 18.30 val., „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius
Lapkričio 15 d., penktadienis, 16.30 val., „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 16 d., šeštadienis, 16.50 val., „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas
Lapkričio 16 d., šeštadienis, 13.00 val., „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 16 d., šeštadienis, 18.30 val., „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda