Tačiau rumunai, skirtingai nei lietuviai, nesigėdija savo realybės, nebando jos maskuoti ar grimuoti – jie pateikia tokią, kokia yra. Ir, kas keisčiausia, Europai ir pasauliui tai yra įdomu. Tai patvirtina gausiai kino apdovanojimais apipilti filmai – tiek 2006 m. Kanuose Auksinę palmės šakelę nuskynusi jautri drama „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ („4 luni, 3 saptamâni si 2 zile“, režisierius Christian Mungiu), tiek 2005 m. Drąsios vizijos (Un certain regard) apdovanojimą pelniusi Cristi Puiu juosta „Pono Lazaresku mirtis“ („Moartea domnului Lazarescu“).
Todėl turbūt nieko keista, kad sulaukėme dar vieno stipraus filmo, kurį rumunai pristato „Oskarams“ geriausio užsienio filmo kategorijai. Šiemet tarptautiniame Berlyno kino festivalyje rumunų režisieriaus Calino Peterio Netzerio „Vaiko pozicija“ buvo išrinkta geriausiu filmu ir pelnė „Auksinį lokį“.
Filmo „Vaiko pozicija“ fabula paprasta – 34 metų Barbu vairuojamas automobilis partrenkia ir mirtinai sužaloja vaiką, o Barbu motina daro viską, kad sūnus išvengtų bausmės. Tačiau šis filmas yra ne apie tai. Ar, tiksliau, ne tiek apie tai. Tai giliai įsismelkianti drama apie žmonių santykį, sūnaus ir motinos ryšį.
Ar motiniškos meilės gali būti per daug? Ar mylintis glėbys, kuriame, būdami vaikai, ieškome paguodos, gali tapti tokiais dusinančiais gniaužtais, kad beliktų tik viena mintis – kaip iš jų ištrūkti. Filmo centre – Kornelija, ji viskuo rūpinasi, organizuoja, nurodinėja, susitinka, kalba, kalba, kalba. Barbu per visą filmą ištaria vos kelias frazes. Kornelija Barbu gyvenime nori kontroliuoti viską, nors jos sūnus seniai užaugęs. Viską iki smulkmenų.
Barbu tyliai kaupia pasipriešinimą motinos valdingumui, kuris kartais pratrūksta pykčio priepuoliais. Nežinia, ar atsitiktinai (o gal tai kaip tik kiek ironiška režisieriaus užuomina apie dusinančią Kornelijos meilę sūnui) Barbu prašo nupirkti kvėpavimą lengvinančių vaistų.
Bene ryškiausia filmo aliuzija į Siegmundo Freudo išplėtotą Edipo kompleksą. Bet net ir nesiejant su psichoanalize labai įdomu stebėti ryškius ir labai tikroviškai perteiktus personažų charakterius.
Laikausi nuomonės, kad geram filmui nebūtini nei specialieji efektai, nei patogios kino salės – ne tai lemia, ar filmas palies širdį ir įstrigs mintyse. „Vaiko pozicija“ tai tik patvirtina. Nes nestabili kamera, dėl kurios vaizdas nuolat šokinėja, apsunkina filmo žiūrėjimą.
Kita vertus, tokia filmavimo maniera priartina filmą prie pseudodokumentikos (tokį stilių dažnai naudoja ir belgai broliai Dardenne‘ai). Filmuojama iš arti, stambiu planu, ypač stambiu planu – ekrane išvystame nejaukiai didelį ryte nubudusios Kornelijos veidą. Tačiau šitoks artumas, kai kamera, rodos, kabo filmo veikėjams virš peties, tik dar labiau padeda įsijausti į jų santykius ir jausmus, suprasti požiūrius, trumpam perimti jų mąstyseną.
Esu peržiūrėjusi nemažai filmų, bet kol kas iš visų mano matytų tik keturi sugebėjo išspausti ašaras. „Vaiko pozicijai“ iki to pritrūko labai nedaug.
Žiūrovai filmą palydėjo plojimais.
SEANSAI
Lapkričio 14 d., ketvirtadienis, 20.50 val., „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius
Lapkričio 16 d., šeštadienis, 18.10 val., „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius
Lapkričio 18 d., pirmadienis, 18.30 val., „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas