Pensijos gali būti ir turi būti aktualus klausimas daug kam. Net ir jaunam žmogui. Todėl nutariau vėl grįžti prie šios temos. Noriu išsakyti savo nuomonę apie populistus ir pensijas. Taip, šie du dalykai šiuo metu itin susiję.
Viena iš šiuo metu ryškiausių mūsų politikių prieš kurį laiką pareiškė: „jei uždirbi iki 2 tūkst. litų – marš atgal į „Sodrą“. Priminsiu, kad kalbame apie tuos žmones, kurie iki šių metų lapkričio 30 d. turi atlikti sprendimą, kokiu būdu kaups pensijai arba nutraukti kaupimą savo senatvei ir, kaip teigia mūsų Seimo pirmininkė, su džiaugsmu grįžti į „Sodros“ glėbį.
Kalbant apie bendras politikų elgesio tendencijas, turbūt niekas labai nenustebo dėl tokio pareiškimo. Juk naujai iškeptai partijos ir Seimo lyderei reikia surasti vis naujų temų, kuriomis būtų galima reikšti nuomonę, o ją cituotų žurnalistai. Tik vis pasikartojantis reitingų siekimo dėsnis vėl kiša koją – per didelis noras reikštis „visur ir apie viską“ atrodo mažų mažiausiai juokingai.
Pats pareiškimas, jei neskaitytume jo turinio, o tik antraštę, gal ir atrodo įdomiai, tačiau argumentų čia nerasime. Tik apibendrinimus. Blogiausia – būtent jais ir tiki ne tik kai kurie mano bendraamžiai, bet ir mano tėvų kartos žmonės. Juk sukramtyta informacija priimama žymiai lengviau. Mąstyti pačiam yra sunkiau.
Tarsi kontrastas šiam skambiam politikės pareiškimui yra tylesnis, tačiau žymiai daugiau argumentų savyje talpinantis Vilniaus universiteto docento, ekonomisto Teodoro Medaiskio komentaras, kuris turėtų paneigti bet kokį norą lengvabūdiškai spekuliuoti kaupimo pensijai žala gyventojams. Būtent tokių skaičiavimų ir galima pasigesti visoje įvairių nuomonių, neargumentuotos kritikos, gandų ir savamokslių teorijų fone.
Noriu pacituoti vieną šios publikacijos mintį (vis dėlto labai patariu perskaityti visą T.Medaiskio tyrimą): „Tiesą sakant, net ir be skaičiavimų akivaizdu, kad papildoma asmens įmoka ir dar plius valstybinė subsidija turi pralenkti tai, kas būtų įgyjama vien „Sodroje”. Todėl jokios 2 tūkst. litų ribos čia nėra ir būti negali“.
Bet ar tikrai tam, kad būtų įrodyta nauda, mūsų politikams užtektų argumentų ir skaičiavimų? Matyt, kad ne, nes jų pasaulyje egzistuoja kitos taisyklės, kurių pirmoji skelbia: „Bet kokia garsiai išreikšta nuomonė yra geriau už tylą“.
Čia pateiktas Seimo lyderės pasisakymo pavyzdys yra tik lašas jūroje. Politikai supranta, kad „pensininkų gelbėtojo“ vaidmuo yra galingas ginklas tiek prieš rinkimus, tiek ir po jų, todėl beveik nesvarbu, ar turimų žinių apie, tarkime, pensijų fondų veiklos principus ir mūsų „Sodros“ laukiančias, su demografija susijusias, problemas. Svarbiausia yra tarti savo žodį. Šis politikų pasisakymų choras vis gausėja ir gausėja, o turinys visiškai nesikeičia.
Svarbiausia šioje situacijoje, manau, yra pabandyti atsiriboti nuo įvairaus plauko gelbėtojų, reformuotojų ir reitingų siekėjų bei pasidomėti, ką sako finansus išmanantys ekspertai, kurių daugelis, kaip taisyklė, apie pensijų kaupimą asmeninėje pensijų fondo sąskaitoje kalba kaip apie būdą padidinti savo pensiją ir kartu bent iš dalies sumažinti krūvį skolose skęstančiai „Sodrai“.
Nors informacijos apie tai, kas yra kaupimas pensijai ir kokiais būdais tai galima daryti, yra daugiau nei pakankamai, tačiau bent jau savo pažįstamų, neseniai pradėjusių karjeras tarpe vis išgirstu nuomonių, kurias suformuoja skambios antraštės, o ne argumentuoti skaičiavimai.
Pradžiai rekomenduočiau pradėti nuo pensijų skaičiuoklės, kurios pagalba turbūt greičiausiai būtų galima pamatyti, kokias alternatyvas siūlo kaupimas pensijai. Vėliau siūlau pasidomėti, kaip veikia pensijų fondai, nes šią informaciją suteikia visos pensijų kaupimu užsiimančios bendrovės ir už tai atsakingos valstybės institucijos. Blogiausias scenarijus šiuo atveju būtų tiesiog pasikliauti „politikų reitingų teatru“ ir nedaryti nieko
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!