Pamirštama, kad daugelį amžių Lietuvą kūrė daugiatautė ir atvira visuomenė.
Dar pagoniškos Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1275 –1341 m.) kreipėsi į krikščioniškąją Europą kviesdamas amatininkus, žemdirbius, pirklius ir riterius apsigyventi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Kitas didysis kunigaikštis Vytautas (1350–1430 m.) Lietuvoje apgyvendino ne tik karaimus, bet suteikė religinę laisvę ir kitas laisvųjų žmonių teises žydams, kai tuo tarpu kitur Europoje jie buvo negailestingai persekiojami. Vėliau Vilnius buvo net pramintas Šiaurės Jeruzale.
Vytautui išplėtus LDK teritoriją „nuo jūros iki jūros“, didelę dalį Lietuvos visuomenės sudarė slavai, kurie buvo ir stačiatikiai. Dėl tolerantiškos lietuvių didikų politikos šiandien baltarusiai ir dalis ukrainiečių LDK istoriją vertina kaip savo. Tai daug ką pasakantis dalykas, nes sunku istorijoje rasti tokių atvejų, kai tautos buvusią okupacinę valstybę priima kaip savą.
Dar vienas ryškus istorinis momentas yra ir XVI-XVII a., kai Europoje vyko kruvinos kovos tarp katalikų ir protestantų dėl tikėjimo tiesų. LDK išsiskyrė didesniu pakantumu kitoniškumui ir šios dvi tikėjimo srovės sugyveno pakankamai taikiai, palyginus su Vakarų Europa, kur vyko negailestingos masinės skerdynės.
Taigi nuo pat viduramžių Lietuva pasižymėjo išskirtine tolerancija ir multikultūriškumu. Pagonys, įvairūs krikščionys, slavai, vokiečiai, karaimai, totoriai, žydai gyveno šalia vieni kitų ir sudarė margaspalvę visuomenę, kuri vienu metu sugebėjo ne tik sukurti didžiausią valstybę Europoje, bet ir antroji pasaulyje priėmė Konstituciją (1791 m.), įtvirtinančią žmogaus laisves ir teises.
Šiandien globaliame ir dinamiškame pasaulyje ateitis priklauso tik toms visuomenėms, kurios sugebės užauginti laisvai ir drąsiai mąstančius piliečius. Todėl nereikia bijoti, jeigu norima įsivežti į Lietuvą aukštos kvalifikacijos imigrantus, kurie praturtintų tiek ekonomiką, tiek Lietuvos kultūrą.
Kitoniškumo baimė, ar tai būtų kita tautybė ar idėja, veda prie valstybės stagnacijos ir galiausiai virtimu civilizacijos pakraščiu. Lietuva, norėdama išlikti, privalo pasimokyti iš savo didžiųjų kunigaikščių ir vėl tapti atvira visuomene ir drąsiai priimti pasaulį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!