Jau dvidešimt šeštus metus skaičiuojantis džiazo muzikos festivalis šiais metais pradėjo simboliškai su muzikante Kaja Draksler iš Slovėnijos, mat dėl praūžusios krepšinio karštinės net pradedant festivalį buvo paminėta ir pastaroji sporto šaka. Jauna mergina, prieš koncertą vaikštinėjo tarp susirinkusių svečių, tad jai įžengus į sceną, buvo sunku patikėti, kuo toji mergina, rankose laikydama raudoną puodelį arbatos, gali kažkuo nustebinti. Prieš pradedant groti Kaja pirmiausia visiems pristatė neapsakomo skonio arbatą: „Tai arbata su obuolių sirupu. Labai skani!“ ir melancholiškai pradėjo savo programą su Slovėnijos liaudies daina.
Jos repertuare retai kada galima išgirsti mažoro garsų ir pati juokaudama sako, kad iš tiesų esanti labai laiminga mergina, tiesiog taip atsitinka savaime, kad muzika dažniausiai ateina kitokiomis natomis. Ją muzikai vadina viena novatoriškiausių Slovėnijos džiazo muzikančių tikrai ne be reikalo, mat koncerto metu Kaja Draksler grojo ne tik fortepijono klavišais, tačiau šalia buvo pasidėjusi gausybę keistų daiktų, kurių visų net neįmanoma įvardinti, padėjusių jai išgauti neįprastus fortepijono garsus, tokius kaip širdies plakimą, traškesį, senovinio interneto dažnių garsą ir net būgnus. Kiekvienu savo piršto prisilietimu prie instrumento ji virpino ne tik fortepijono stygas, tačiau ir žadino klausytojų fantaziją.
Vieni klausėsi užsimerkę, kiti atvirkščiai – be perstojo blyksėjo fotoaparatais, tačiau, be abejonės, muzikantė palietė kiekvieno klausytojo širdį. Sugrojusi paskutinį kūrinį Kaja išgėrė likusį gurkšnį savo skaniosios arbatos ir lydima gausių aplodismentų nulipo nuo scenos.
Išėjus iš koncerto į švelniai apšviestą Viliaus senamiestį, kai vis dar galvoje skambėjo fortepijono garsai, dar kartą supratau, kokia nepakartojamai – stebuklingai – fantastiškai – tobulai tinkama vieta įsimylėti yra Vilnius!