„Vaikams, kai jie nusivilia, visada sakau, kad gyvenimą reikia gyventi, o ne žaisti. Mes per dažnai modeliuojam, strateguojam – man geriau, tau geriau – ir, jei neišsipildo „man geriau“ versija, jaučiamės nepatenkinti. Gyventi reikia mėgaujantis kasdienybe: plaunant drumzliną kavos puodelį, šveičiant vonią, perjunginėjant radijo ar televizijos kanalus, varvinant akis prie kompiuterio, su ašara ir džiūgaujant, keliaujant ir kenčiant nepriteklių, su kuriuo gyventi nebemokam, nors žmogui iš tikro nereikia daug pinigų: reikia pavalgyti ir susimokėti už vandenuką bei elektrą“, – savitu požiūriu dalijasi Tomas. Jūsų teismui - pokalbis apie gyvenimo pilnatvę ir keletas receptų, kaip ją pasiekti.
- Tavo darbo kabinete kaba lapelis su motinos Teresės žodžiais: „Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, bet atliktų su didele meile“. Kuo pastarieji tau svarbūs?
- Tai mano gyvenimo kredo. Idėja, kuria tikiu ir vadovaujuosi. Kitaip tariant, nereikia nuversti kalnų, užimti postų, būti ministerijų vadovais, kad padarytum kažką prasmingo.
- Tie, kurie tave pažįsta, mato: nenustygsti vietoje, išbandai naujoves ir esi atviras išbandymams. Iš kur ši energija? Galbūt tėvai tave nuolat skatino tobulėti?
- Tėtis kaip inžinierius architektas, romus ir tikslus – tikras ramybės įsikūnijimas. Mano mama ekonomistė, daug metų dirbusi valstybės tarnyboje, dar vėliau ėmėsi savo verslo, o dabar yra laiminga namų šeimininkė. Jie gyvena sėslų gyvenimą. Taip, mama – veikli moteris, o ir pagal horoskopą yra žuvis, todėl nenuorama kaip ir aš, tačiau ji, priešingai nei jos sūnus, mėgsta viską deramai pamatuoti, dažnai man pataria daryti tą patį. Tėvai manęs nieko neskatino daryti. Neįvardyčiau to kaip klaidos, bet vis dėlto tik subrendęs supratau, kad tėvai manimi visiškai pasitikėjo: „Taigi Tomas! Viskas bus gerai! Nieko blogo nenutiks“.
O iš tikro gal ir norėjosi, kad būtų nubrėžiamos ribos. Jie laimino viską, ką aš dariau ir kuo domėjausi. Nuo keturiolikos metų pradėjau savarankiškai keliauti, mane nuolat vedė pasaulio pažinimo troškimas. Ir dabar, jei kasmet neaplankau dviejų, trijų pasaulio kampelių, kuriuose dar nesu svečiavęsis, tie metai it nenusisekę.
- Kokia buvo Tavo vaikystė?
- Nepatikėsite, bet bemaž iki pilnametystės buvau gana ramus. Sėdėjau namie, skaitydavau knygas ir draugų tikrai daug neturėjau. Tėvai mane norėdavo net vyti linksmintis su bendraamžiais. Lūžis įvyko tik dvyliktoje klasėje. Būdamas šešiolikos su močiute nuėjau į bažnyčią ir po mišių mus pasitiko jaunimo grupelė, prisistačiusi ateitininkais. Jie įnirtingai mane kvietė prisijungti prie jų. Tiesa, kadangi aš buvau iš mažo miestelio, nė nežinojau, kas tie ateitininkai.
Vis dėlto buvau sugundytas įspūdingų pasakojimų apie aktyvią ir prasmingą jų veiklą, todėl tą patį vakarą sutikau artimiau su jais susipažinti. Pamenu, tą pirmąjį kartą ten gana ilgai užtrukau ir, žinoma, grįžusio mama klausė, kur buvau dingęs. Pasakiau, kad buvau pas ateistus. Ji nustėro: „Kokius dar ateistus? Gal ateitininkus, vaikeli?“.
- O kokia veikla užsiimdavo ateitininkai?
- Galiu trumpai įvardyti, kas yra ateitininkai. Tai katalikiška jaunimo organizacija, vienijanti jaunimą, puoselėjanti toleranciją, organizuojanti labdaras ir katalikiškos visuomenės susibūrimus. Turėjome be galo gerą dvasios vedlį, jauną, energingą kunigą Eimantą Noviką, kuris mus įkvėpdavo ir mokė giliai suvokti įvairius gyvenimo reiškinius, nes mes, vaikai iš provincijos, nedidelio miestelio, tikrai buvome naivūs.
Iki tol mes įsivaizdavom, kad kunigas - tai žmogus, nuolat apsirengęs sutaną, rankose laikantis maldaknygę ir vakarais, priklaupęs prie lovos, meldžiasi. Eimantas buvo kitoks: kartu važiuodavom ir šašlykų prie upės kepti, keliaudavome po Lietuvą, organizuodami kryžiaus kelius, apsilankydavome pasaulio jaunimo dienose, gilindavomės ir analizuodavome Švento rašto mintis, kartais būdavome prašomi net pamokslus kunigui parašyti. Jis puikiai dirbo dvasininko darbą, tačiau buvo visiškai paprastas žmogus, mokėjęs mėgautis gyvenimu, turėjęs puikų humoro jausmą. Galiausiai įkūrėme ateitininkų kuopą, kuri gyvuoja iki šiol pavadinimu „Salve“, o tai iš lotynų kalbos verčiant reiškia „sveikas“.
- Buvimas tokioje organizacijoje turbūt subrandino ypatingą vertybių ir principų sistemą. Kaip tai atsiliepė tavo gyvenime?
- Ne tik buvimas, bet ir vadovavimas jai. Du metus buvau Ateitininkų kuopos vadas. Mes iš tikro leidomės ne tik į religinį ir moralinį pažinimą, bet ir buvome prusinami: prie to prisidėjo kelionės ir, žinoma, bendradarbiavimas su vietiniu moterų vienuolynu, kur buvome kviečiami dalyvauti sielovados seminaruose. Matyt, ne veltui po dvylikos klasių pasirinkau pedagogines, humanistines studijas, atveriančias man kelią ateityje dirbti su jaunimu.
Tiesa, pirmiausiai įstojau į tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto lietuvių filologijos specialybę, kurią be galo romantizavau, nes keletas mano draugų rašė, tai darė su didžiule meile, tad užkrėtė literatūra ir mane, juolab kad aš pats visuomet daug skaitydavau. Tačiau realybė pasirodė kiek kitokia. Pirmą kartą atvykdamas į užsiėmimus pavėlavau ir įsiveržęs į srautinę fonetikos paskaitą su visais pasisveikinau „laba diena“, tačiau dėstytojas, stovėdamas už tribūnos, mane sudrausmino: „Stop stop stop! Ne laba diena, o labà dienà.” Gali įsivaizduoti, koks vyšninis buvau prieš trijų šimtų kolegų auditoriją. Po kiek laiko supratau, kad esu pernelyg vėjavaikiškas, kad visą laiką po paskaitų praleisčiau prie knygų, kurias iš bibliotekų teko nešti glėbiais. Apsisprendžiau ir perėjau į edukologijos bakalauro studijas, kuriomis labai džiaugiausi, o po pedagoginės praktikos pasijutau tikru savimi, įtikėjau, jog galiu ir noriu dirbti mokykloje.
- Studijuodamas taip pat aktyviai dalyvavai socialiniame gyvenime. Kokios veiklos tave domino?
- Taip, universitete norėjau ne tik studijuoti. Aš, dar mokydamasis Pasvalyje lankiau vieną stipriausių regione folkloro grupę „Rags“ (Ragas), todėl universitete neatsitiktinai pasirinkau įsijungti į folkloro ansamblį „Šviesa“. Vietą ten radau labai greit, kadangi aukštų vyriškų balsų, tenorų, trūksta visur. Dainavau ten mėnesį, bet spalio pabaigoje ant laiptų susitikau su pussesere Viktorija, kuri tuo metu jau metus lankė chorą „Ave vita“. Ji mane tikino, kad chore man patiksią kur kas labiau, todėl pagriebė už rankos nusivedė mane į repeticiją bei pristatė vadovui Kastyčiui Barisui.
Vadovas tuo metu sėdėjo prie fortepijono, o amfiteatre buvo apie penkiasdešimt „galvų“ , choro senbūvių. Įvertinus mano balso galimybes mane, devyniolikmetį vaikiną, į chorą priėmė kaip antrąjį tenorą. Ir štai jau šių metų rugsėjį bus dešimt metų kaip dainuoju chore, taigi dabar aš esu senbūvis, „senis“, kaip mes vadiname.
- Ar dainavimas chore „Ave Vita“ atsitiktinumas? Koks tavo santykis su muzika?
- Tikrai ne atsitiktinumas. Tarp mūsų šeimos draugų buvo muzikos mokyklos direktorius, o jo dukra pianistė – mano kiemo draugė. Atsimenu, kaip dabar, kad man buvo šešeri metai, ir ji, atėjusi į svečius, klausė: „Nejau Tomas neis į muzikos mokyklą?“ Nuėjome abu broliai: Tadas lankė akordeono klasę, aš mokiausi groti fortepijonu. Kiek pramokęs grodavau ir koncertuose. Turbūt būčiau buvęs grojikas, jei būčiau įdėjęs daugiau darbo, tačiau ilgainiui grojimas man tapo taip techniška, nesijutau užsikrėtęs, neužčiuopiau įkvėpimo ryžtis profesionalaus pianisto darbui.
Žinoma, sentimentų išliko. Pavyzdžiui, atsisėdu ir tris keturias valandas groju pasirinktą naują kūrinį. Aš turiu namie pianiną, gerą pianiną. Atsimenu, kaip dabar, kai tik pradėjau mokytis muzikos mokykloje, po pusės metų, tėvai man padovanojo pianiną, nuo kurio popierių aš, septynmetis berniukas, lupau savom rankom. Išplėši dovaną: gražus, naujas, lakuotas, didžiulis – žinai, tokiam mažam vaikui tai buvo stebuklas! Tas įspūdis įkvėpė man stimulą groti.
Galvodavau: „Čia gi man. Čia tik aš moku savo šeimoje groti!“. O dabar yra brolio mergytė, mano dukterėčia, kuri labai smagiai mėgaujasi kamuodama ir gniaužydama tą pianiną. Stebiuosi, nes trijų metų mergytė, kaip įprasta tokio amžiaus vaikams, ne daužo klavišus, o iš tikro išgauna subtilius garselius: vienur stipriau, kitur švelniau. Norėčiau tą pianiną palikti būtent jai. O mano svajonė – nusipirkti antikvarinį instrumentą ir jį restauruoti.
- Pasaulį pažinai ne tik gastrolėse su „Ave Vita“. Iš prigimties esi aistringas keliautojas. Kaip planuoji savo viešnages užsienyje?
- Keliauju kartu su savo draugais, su kuriais susipažinome dar ateitininkų grupelėje. Mūsų poreikiai paprasti: nusiperkama pigių skrydžių bilietą, išsinuomojame, kur gyventi, ir, nuvykę į šalį, nepaisome jokių turistinių maršrutų, stengiamės autentišką kultūrą atrasti patys. Esu keletą kartų pasinaudojęs kelionių agentūrų pasiūlymais, tačiau tokio tipo kelionės man nepatinka.
Nėra progos pasidžiaugti akimirkomis: „Bėgam bėgam, viena nuotrauka, greitai, bėgam bėgam, kitas objektas, bėgam bėgam, dabar čia turim dešimt minučių, susitinkam autobuse, bėgam bėgam…“, – ragina isteriškas gidas. Na, ar čia kelionė?! Gal aš noriu sėdėt ir žiūrėt į baroko kūrinį ir gert vyną arba rūkydamas cigaretę stebėtis, kokia nuostabi antikos laikų architektūra: Panteonas, Dievų šventykla… „Ne ne, bėgam, – šaukia iš šalies, – dar vienas objektas!“.
- Iš aplankytų bemaž penkių dešimčių pasaulio kraštų labiausiai pamilęs esi Italiją. Papasakok, kaip tai nutiko?
- Pirmasis Italijoje viešėjo mano dvynys brolis Tadas su draugais, o aš netrukus pamaniau sekti paskui. Per pusantrų metų puikiai išmokau italų kalbą. Gyvenau pas multimilijonierių, kurio namuose valgėme su išgraviruotais įrankiais, mane supo tarnai, buvo vairuotojas. Aš ten dirbau teologijos mokslų daktaro asistentu. Jis sėdėjo vežimėlyje, todėl turėdavau jam kiek įmanoma padėti: pasodinti į automobilį, universitete vežioti jį iš vienos auditorijos į kitą, o kol jis skaitydavo paskaitą, bibliotekoje skaičiau knygas, išeidavau pasivaikščioti iki sutarto laiko, todėl turėjau galimybę pamatyti tikrąją Italiją.
Kaip neįgaliųjų asociacijos prezidentas mano globotinis dažnai keliaudavo, o padėjėjams aprūpinimas kelionėse buvo nemokamas – išmaišiau visą Italiją: Milanas, Bolonija, Venora, Venecija, Salernas, Roma, Neapolis, o Naujus metus sutikau Sicilijoje, kai tuo metu buvo 27 laipsniai šilumos. Aš kiekvienais metais nuvykstu į Italiją. Buvęs ten 15 kartų. Žinau, kad pasensiu būtent Italijoje. Matau vaizdą: mažas, subtilus butukas, su didžiule terasa, vaizdu į jūrą. Butukas mažas, bet terasa…
- Tomai, regis, tavo gyvenimas tikrai labai margas ir įdomus. Koks tokio buvimo receptas?
- Gyventi veda pažinimo jausmas. Pažinti, nenustygti vietoj, mąstyti moderniai, domėtis naujovėmis ir būti su jaunimu. Turiu puikų pavyzdį, įrodantį, kad jei esi tarp jaunų žmonių, niekada nesensti. Chore jau dvidešimtmetį dainuojanti mano kolegė Laimutė yra keturiasdešimtmetė moteris, bet atrodo kaip dvidešimt penkerių. Taigi, jei nori išlikti jaunu, turi neatstumti jokių naujovių, nes jos bet kokiu atveju brausis į mūsų gyvenimus. „Ach, išmanusis telefonas! Negi galima juo naudotis?“, – skundžiasi žmonės. Visi privalo naudotis, ir diedukas, ir močiutė turi išmokti paspausti ekraną… Keliauti, skaityti, viskuo domėtis.
