- Ar galėtum įsivaizduoti savo gyvenimą be šokio?
- Tiesą sakant, tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be šokio, nes man šokis – ne vien darbas ar hobis, o gyvenimo būdas. Vis tik 21-eri metai ant parketo – ne menkas skaičius, lengvai iš galvos ir širdies neišmuši. Tai priklausomybė, nuo kurios nėra vaistų! Beje, net ir iš mokinių patirties žinau: nors kartą gyvenime pamilę šokį, jie vis sugrįžta prie jo, kad ir kokios specialybės atstovais bebūtų.
- Ar tave ko nors išmokė televizijos projektai?
- O taip!.. Televizijos projektai užgrūdina stipriau nei šaltas rytinis dušas! Čia – kiek kitokios taisyklės nei gyvenime. Teatras savaip: scenarijai, vaidmenys, siužetai, komentarai... Man, atviraširdei merginai iš provincijos, iš pradžių dauguma dalykų buvo tiesiog nesuvokiami sveiku protu. Dabar žinau, kad kiekvienas žaidimas turi savas taisykles, tereikia jas gerai išmanyti ir, jeigu jau nusprendei pradėti, su užsidegimu žaisti nuo pradžių iki galo.
- Apie ką svajojai vaikystėje?
- Svajojau, kad nereikėtų eiti į darželį ir miegoti pietų miego. Patikėkit: tai viena didžiausių kančių, patirta mano gyvenime!
- Kokia buvo įsimintiniausia tavo Rugsėjo 1 – oji?
- Ji tikrai buvo, kai dieną prieš rugsėjį stomatologė sugalvojo man išrauti vieną dantį. Atsikėliau anksti ryte nuo skausmo – vienas skruostas buvo išsipūtęs kaip obuolys! Turint omenyje, kad per Rugsėjo 1-ąją po vasaros klasiokai vieni kitiems nori pasirodyti ypatingi, labai neapsidžiaugiau…
Buvau beveik pasiryžusi neiti, bet, matyt, mamos užburta („saule, na, ne toks jis ir didelis“) užsimečiau plaukus ant šono, kad dengtų vieną veido pusę, ir iškeliavau pasilabinti su senokai matytais draugais. Kiek pamenu, mažai kas ir pastebėjo, tad rytinė isterija baigėsi gana laimingai.
Na, o kiek rimčiau, dar stipriau įstrigo 12 - tos klasės Rugsėjo 1-oji. Tai – ypatingas, magiškas momentas kiekvienam moksleiviui, nes žingsniuodamas taku mokyklos link imi suprasti, kad ką tik prasidėjo vieno gyvenimo etapo pabaigos pradžia. Toks dvilypis jausmas: ir šiurpiai baisu, ir tuo pačiu labai džiugina.
- Ką manai apie šiuolaikinį jaunimą?
- Pasakysiu vienu žodžiu: drąsus. Tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Man patinka tas jaunatviškas nutrūktgalviškumas, laisvės pojūtis, drąsus minčių reiškimas, nuomonės turėjimas, polėkis ir individualizmas. Šiuolaikinis jaunimas – perspektyvus, nes nebijo rizikuoti (o geriausi dalykai pasaulyje atsiranda iš beprotybės!).
Pati kartais šių savybių pasigendu, nes save labiau priskirčiau tai senajai konservatyviai jaunimo kartai, kuri augo su pasakomis, o ne simpsonais ar digimonais, kuri pasižymi perdėtu santūrumu, prisitaikymu, tačiau yra išsaugojusi ypatingą pagarbą suaugusiems, kuklumą ir darbštumą, meilę procesui, o ne rezultatui.
- Kokios profesijos atstove būti negalėtum?
- Darbas, kuriame visą dieną turėčiau prasėdėti vienoje kėdėje, anksčiau ar vėliau mane išvestų iš proto. Nemoku nusėdėti vietoje: esu neramios sielos žmogus, kuriam reikia lakstyti su vėju.
- Kaip manai, ar lengva atsispirti jausmams, kurie gali įsižiebti projekto metu?
- Ne visada, nes bendras tikslas ir bendri vargai žmones dirbtinai suartina. Tuo metu atrodo, kad niekas tavęs taip gerai nesupras, kaip tavo partneris. Tu pasitiki tuo žmogumi, leidi didžiąją dalį paros su juo, pykstiesi, taikaisi, juokiesi, daliniesi išgyvenimais ir jausmais. Jeigu sielos giminingos, daugiau ir nereikia kibirkščiai įžiebti. Belieka tik profesionalumo klausimas: kiek tu sugebėsi atskirti savo asmeninį gyvenimą, nuo profesinio.
- Ar tenka sulaukti daug dėmesio iš gerbėjų?
- Gyvenu įprastą gyvenimą, perdėto gerbėjų dėmesio nejaučiu. Tiesa, dėmesys įprastai paūmėja projektų metu, tačiau aš to nesureikšminu. Dėmesį mėgstu tik tiek, kiek tai susiję su mano profesine veikla. Visada smagu gauti žinutę su įvertinimu ir nuoširdžiais žodžiais, o visokio „kitokio plauko“ dėmesį aš stengiuosi ignoruoti.
- Ar turi antrąją pusę?
- Taip.
- Kaip reaguoji į pralaimėjimus gyvenime ir karjeroje?
- Esu jautri, bet kovinga ir atkakli. Nepasisekus patempiu lūpą kokiai valandai, o tada su nauja jėga ir užsispyrimu pasakau sau: „ei, bet juk pralaimėtas mūšis – tai dar ne pralaimėtas karas“. Ir dvigubai stipriau, energingiau imuosi to, ką pradėjau. Manau, tai viena geriausių mano savybių.
- Ką tau reiškia žodis sėkmė?
- Sėkmė – reikiamu momentu atsidurti reikiamoje vietoje. Nors mano draugai sako, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde ir lydima sėkmės, aš drįsčiau jiems prieštarauti. Manau, viskas, ko pasiekiau, yra beatodairiško darbo iš visos širdies rezultatas.
- Kas tau yra prabanga?
- Savaitgalis be darbo. Nepamenu, kada taip buvo!
- Palinkėjimas skaitytojams.
- Gyvenkite su aistra!