Vis dėlto, paleidus maršrutą, pirminis uždavinys – surasti pigiausią ir greičiausias būdą patekti į Vilniaus oro uostą - ir buvo surastas, tačiau ar pats patogiausias, praėjus veik penkeriems metams po pompastiško maršruto atidarymo – sudėtinga pasakyti. Šiandien atrodo, jog niekas nepasikeitė, nors pamokų, ką ir kaip keisti, turėjo būti išmokta, jei ne iš savo patirties, tai bent iš keleivių pastabų ar pasiūlymų, bet čia valstybinė įmonė, kuri valstybiškai tvarkosi...
Kelias į traukinį – kelias į Everestą
Kiekvienas asmuo, norintis pasinaudoti „oro uosto traukinuku“ (taip jį vadina visi jo keliaujantys), visada turi ketinimą vykti kiek toliau negu į sodybą, į kurią podažniai traukiniu ir vykstama. Vis dėlto, oro uostas – ne sodyba. Dėl šios priežasties, yra pakraunamas ne vienas lagaminas, kurių svoris veik visada siekia maksimalų svorio limitą leidžiantį skraidinti juos lėktuvu kaip bagaže, taip ir salone.
Tokiu būdu susirengus į kelionę, ir atvykus į Vilniaus geležinkelio stotį, visų pirma reikia sugalvoti, kaip iš tunelio užsiropšti į Oro uosto traukinuko stovėjimo platformą, nes ten jokių eskalatorių nėra, nėra ir lifto (bent jau jo nepastebėjau). Taigi, tūlai lietuvaitei, jei pakeliui nesisukioja koks džentelmenas, vien patekimas iš požeminio tunelio ant geležinkelio platformos gali baigtis aimanomis tempiant vieną, du ar net tris (!) prikrautus lagaminus laiptais į viršų.
Antra kliūtis – platformos ir traukinio įlipimo laiptų skirtumas (reikia pastebėti, kad toks pat jis ir „Oro uosto“ stotelėje). Nežinau, kas per genijus projektavo platformą ar pirko vienvagonį traukinuką, kurio paskirtis važiuoti 7 min., iš oro uosto į geležinkelio stotį ir atgal, ir nesulygino traukinio ir platformos lygio, juk čia, kaip minėta, ne į sodą važiuoji traukiniu, o su tikslu iškeliauti, todėl kopimas į vagoną tampa antra rimta kliūtimi siekiant patekti į tokią „pigią“ susiekimo priemonę. Taigi, pasiekus Everestą, t.y. jau įsėdus į vagoną, pasitinka trečias iššūkis – bilietų pardavėja – kontrolierė.
Ciesoriaus darbas traukinyje
Bilietų pardavėjos – kontrolierės personažo, veikiau tipažo, veiklos traukinyje paskirtis iš vis neaiški, nors teoriškai ir apibrėžta. Su lietuviais šis personažas šiaip ne taip susišneka, nors ir naudoja „vilnietišką“ akcentą, tačiau jei keleivis nežino rusų ar lenkų kalbos, tai angliškai susikalbėti – beviltiška. Užsieniečiams, kiek mačiau, reikia grįžti į pirmykščius laikus ir bandyti susikalbėti, tiksliau susimojuoti rankomis, taip, kaip buvo iki tol, kol žmonės bendrą kalbą rado, o juk Europos Sąjungoje gyvename ir dar jai pirmininkaujame...
Antras, labai svarbus tipažo vaidmuo – bilietų pardavimas. Aišku, „Lietuvos geležinkeliai“ būdami valstybine įmone, yra labai socialiai atsakinga įmonė, tiesiogine šios sąvokos reikšme, kuri ne tik išlaiko traukinuką su mašinistu, bet ir su bilietų pardavėja – kontroliere, o tai juk kur kas brangiau kainuoja, negu su mašinistu – kontrolieriumi, kaip, kad galime aptikti tokios profesijos atstovą autobuse ar troleibuse. Čia visai kita verslo logika – kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Taigi, du etatai rentabiliau ir geriau dirba tik jiems, jų atsakomybei, priskirtą darbą, tiesa, kaip, manau, galima pastebėti, ir nepersidirba...
Kita vertus, gerai pagalvojus, galima būti ir itin išmaniam bei pažangiam šioje srityje bei atspindėti valstybės viziją informacinių technologijų srityje ir vietoje kasininkės įtaisyti kad ir tą patį bilietų automatą, kad kaip yra metro ar tramvajuje, bet tada sumažės etatų skaičius, kas socialdemokratišku požiūriu yra blogai. Žodžiu – nėra išeities, tad liekam prie ciesoriaus.
Logika slypi kažkur anapus
Įveikus laiptų Everestą bei pabendravus su bilietų pardavėja – kontroliere, iškyla nauja dilema, susijusi su lagaminų transportavimu. Nors traukinukas ir specialios paskirties, kursuojantis „Geležinkelio stotis – Oro uostas“, tačiau viduje viskas palikta važiuoti standartui, paremtam principu „miestas – užmiestis, sodyba“. Jei traukinyje būtų sumontuotos specialios vietos, įtaisai lagaminams transportuoti, vietoje dalies stovimų ar sėdimų vietų problemų tikrai kiltų mažiau. Tokiu būdu ir keleiviai su lagaminais vienas kitam per batus nevažinėtų, o ir atsisėsti gautų su bendrakeleiviais, o ne apsikabinus jų lagaminus.
Aišku, smagu, kad traukinyje garsinė informacija primenanti keleiviams su kuo, kur ir kaip jie vyksta yra pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis – galime atvykėliams pademonstruoti, kad esame europinis kraštas - tačiau būtų smagu, o, manau, ir korektiška, šią informaciją pateikti dar ir rusų kalba, juk užsienis vien Vakarais nesibaigia. Be to, ir visą kitą rašytinę informaciją reikėtų pateikti bent trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir anglų, tačiau šiandien tam dar ne laikas...
Nors traukinys iš ir į Oro uosto stotelę važiuoja gana patogiu laiku - prieš pakylant arba nusileidus lėktuvui, t.y. praėjus pasų kontrolę, atsiėmus lagaminus, bei nelekiant įveikus atstumą skiriantį oro uostą bei geležinkelio stotelę ir nepavėlavus, tačiau traukiniu važiuojant link Vilniaus geležinkelio stoties, akimis galima palydėti traukinį, važiuojantį iš Vilniaus į Kauną. Toks maršrutų derinimas tikrai nepadidina galimo tolimesnio pelno, kurį galėtų gauti „Lietuvos geležinkeliai“ teikdami tolimesnias paslaugas – juk ne visi iš Vilniaus oro uosto vykstantys yra vilniečiai.
Be to, traukinyje, kursuojančiame iš oro uosto į geležinkelio stotį, negalima rasti ne tik vietinių, bet ir tarptautinių traukinių maršrutų tvarkaraščių, kas padėtų, o ir paskatintų, keliautojus toliau integraliai naudotis Lietuvos geležinkelių paslaugomis. Vis dėlto, dabar šiame vagone galima rasti tik bendrinę informaciją, kuri tūlam keleiviui nėra itin aktuali.
Architektūros stebuklas
Įdomi, netgi sakyčiau, šedevrinė konstrukcija yra tunelis vedantis nuo oro uosto link Oro uosto geležinkelio stotelės, kurio tik viena pusė yra dengta stiklu su reklama, tuo tarpu kita, esanti arčiau gatvės - ne. Ši konstrukcija itin aktuali žiema, kuomet sniego valymo automobiliai sustumia pusnis būtent į šią tunelio dalį, tuomet keliauti su lagaminais tampa dar įdomiau – tunelis tampa klampiu slalomu milžinu su sniego ir druskos mišiniu. Vasarą irgi puiku – galima gauti lietaus dozę, jei, aišku, lietus lyja „tinkama“ kryptimi, tuomet ir į dušą po kelionės skubėti neverta, o karšta vasaros diena – atvirkščiai, po dulkių ir smėlių audrų kylančių iš po pravažiuojančių automobilių – reikia skubėti praustis kaip galima greičiau.
Surask, jei gali
Informatyvi nuoroda, esanti tarptautiniame Vilniaus Oro uoste, kad iš užsienio atvykę svečiai žinotų, jog iš oro uosto kursuoja traukinys – sunkiai matoma, o išėjus iš oro uosto – jos visai nėra. Manau, dėl tokios situacijos ne vienas pirmą kartą atvykstantis į Lietuvą pagalvoja, kad oro uoste esanti nuoroda į traukinį – butaforinė ir renkasi autobusą, taksi, mikroautobusą ar kokią nors kitą susisiekimo priemonę. Aišku, tokioje konkurencinėje kovoje galima kovoti, bet galima ir garbingai pralaimėti, pvz.visur spėjantiems ir suspėjantiems Vilniaus taksi ar mikroautobusams.
Čia svarbi takoskyra tarp privataus ir valstybinio mąstymo, kuriame valstybinis paremtas logika: atėjau, padariau, palikau, iš kurio svarbiausias – padariau, o kaip bus toliau – nesvarbu. Kada pakeisime požiūrį, tada pasikeisime ir mes, o ir kitiems padėsime kisti, tad tikiuosi, kad šiame straipsnelyje išdėstytos mintys padės pakeisti (...) gyvenimą kokybiškesne linkme.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI į skaitytojo išdėstytą kritiką paprašė atsakyti AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovo spaudai Vidmanto Gudo.
- Ar iš Geležinkelio stoties norint patekti į platformą, iš kurios išvažiuoja traukinys į oro uostą, būtina lipti laiptais, ar yra įrengtas liftas ir eskalatorius?
- Iš geležinkelio stoties į požeminę perėją patenkama laiptais arba eskalatoriumi, iš perėjos į peroną – laiptais. Vilniaus geležinkelio stotyje yra įrengti ir liftai. Tačiau liftai naudojami tik tuo atveju, jeigu judėjimo sutrikimų turintys asmenys bei tėvai su mažamečiais vaikais kreipiasi į geležinkelio stoties darbuotojus, jie mielai palydi keleivius į liftus bei suteikia visą reikalingą informaciją ar pagalbą.
- Ar kontrolieriams, įdarbinamiems traukinyje, privalu mokėti anglų kalbą?
- Traukinio konduktoriai AB „Lietuvos geležinkeliai“ priimami į darbą ne konkrečiam maršrutui aptarnauti – jie dirba visuose vietinio susisiekimo traukiniuose, taigi, ne vien traukinyje, kursuojančiame į oro uostą. Konduktoriams nėra privalu mokėti anglų kalbą, tačiau konduktoriai dalyvauja mokymuose, kur yra mokomi pagrindinių frazių anglų kalba.
- Ar traukinyje yra specialūs įtaisai lagaminams pasidėti?
- Taip, traukinyje yra skyriai lagaminams pasidėti.
- Kokiomis kalbomis per garsiakalbius pateikiama informacija traukinyje?
- Informacija šiame traukinyje pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis, kaip ir visuose vietinio susisiekimo traukiniuose. Informacija lietuvių, anglų ir rusų kalbomis pateikiama tik tarptautinių maršrutų traukiniuose. Jeigu būtų keleivių pageidavimas, bendrovė galėtų skelbti informaciją rusų kalba ir į oro uostą vykstančiame traukinyje.
- Ar traukinio maršrutas yra suderinamas tik su lėktuvų nusileidimu ir pakilimu, ar ir su kitais traukiniais?
- Traukinio maršrutas yra suderintas su lėktuvų nusileidimais ir pakilimais piko metu, taip pat su vietinio susisiekimo traukinių maršrutais ir Vilniaus miesto viešojo transporto tvarkaraščiu.
- Ar traukinyje yra pateikiami kitų traukinių maršrutų tvarkaraščiai?
- Traukinyje iš oro uosto nėra skelbiami kitų traukinių tvarkaraščiai. Visų vietinio ir tarptautinio susisiekimo traukinių tvarkaraščiai užima labai daug vietos ir apima didelį informacijos kiekį. Tuo tarpu traukinys iš oro uosto geležinkelio stotį pasiekia per 7 min. Traukinių tvarkaraščių patogiausia ieškoti bendrovės interneto puslapyje arba šiuo atveju Vilniaus geležinkelio stotyje.
- Ar oro uoste yra pateikiama nuoroda į traukinio stotelę?
- Taip, oro uoste yra nuorodos į traukinio stotelę, keleiviai gali pasiimti skrajutes su traukinių tvarkaraščiu.